Robertas Narkus

KAIP PATEKTI Į VENECIJOS BIENALĘ?

Ištraukos iš būsimos knygos

Originalus ir tikrasis šio diserio pavadinimas tas, kuris parašytas stojamųjų lape: „Jėgų pusiausvyra: atkirtis kompromisui“, ir mažomis raidelėmis (po žvaigždute it sudėtingoje paskolos sutartyje) pratęsta: „Ar menas gali įkvėpti sociopolitines transformacijas?“.

Prisipažįstu – tikėtina, žaidžiau žodžių skambesiu, kad pavadinimas ir pasiūlymas atitiktų tuometinį mano supratimą apie meninio tyrimo ir doktorantūros studijų darbo pavadinimo reikalavimus. Tik jie, laikui bėgant, stipriai keitėsi, ir vėliau, apimtas narciziško impulso, nusprendžiau savo darbą išspausdinti vartotojui draugišku pavadinimu „Kaip patekti į Venecijos bienalę?“.

Robertas Narkus DmrQTCN Iš serijos „Valdyba“ Chromogeninė spauda 168 x 126 cm, 2020 Asmeninio archyvo nuotr.

Nors pavadinimas referuoja į populiarų savigalbos gido žanrą, vietoj pagalbos siūlau atvirą, vietomis juokingą, vietomis tragišką menininko išpažintį, kurią, jeigu norit, galima vadinti kunstlerromanu – pasakojimu, kaip man sekėsi tapti menininku, norinčiu pasiekti daug ir lengvai.

Kunstlerromanas yra bildungsromano subžanras, o bildungsromanas dažniausiai pasakoja apie dramatišką brandos kelią nuo vaikystės iki tapimo suaugusiu. Pasakose ir folklore pagrindinis personažas dažnai yra naivus trečias brolis, kuris leidžiasi į pavojingą ir sudėtingą kelionę, paskatintas emocinio ar psichologinio praradimo. Kelionės metu jis mokosi, padeda kitiems ir galiausiai subręsta. Už pastangas gauna apdovanojimą ir tampa visuomenės dalimi, o pasaka baigiasi fraze „ilgai ir laimingai gyveno“. Su kunstlerromanu yra kitaip – nors, kaip sako nerašyta meno pasaulio taisyklė, emocinis impulsas, postūmis kurti turi kilti iš vaikystės traumos, bet pagrindinio personažo transformacija tęsiasi visą gyvenimą ir niekada nesibaigia, pažadėtos karalystės vartai, rodos, ranka pasiekiami, vis tolsta horizonte. Norėdamas išlikti menininku, menininkas turi nuolatos rinktis ir kovoti su pagundomis, pasirodančiomis įvairiomis formomis ir pavidalais, kartais tokiais kaip vargas, sunkumai, kartais – kaip komfortas ir malonumai.

Aš augau devynaukštyje, Justiniškėse, Taikos 4-22, šeštame aukšte, dviejų kambarių bute su vaizdu į Viršuliškių miškelio panoramą ir Karoliniškių viduryje styrantį televizijos bokštą. Mėgdavau įsisukti į užuolaidas, o kai atsisukdavau atgal, galva būdavo maloniai apsvaigusi ir tolumoje styrantis bokštas tapdavo pasaulio inkaru. Įsisukęs į klostes jausdavausi saugus, apspaustas sintetinio kokono ir, apšviestas raudonos lyg prieš žibintą pirštus kiaurai peršviečiančios lempos šviesos, grįždavau į įsčias.     

Robertas Narkus L]z:`ed Iš serijos „Valdyba" Chromogeninė spauda 186 x 126 cm, 2020 Asmeninio archyvo nuotr.

Butas buvo šviesus, tokie patys, kaip daugelio namuose, baldai, bet reikia pripažinti, kad sąvoka „kaip daugelio“ labai greit neteko prasmės. Mano paauglystėje pasaulis apsivertė, vieni ir toliau turėjo tuos pačius baldus, kitų tėvai turguje pardavinėjo lenkiškus megztinius ar iš Vokietijos pervarydavo mašinas. Kaip kad naujas kaimynas iš pirmo aukšto: atsikraustė iš Tauragės, nedidelio miestelio, ant langų kabo grotos, durys šarvinės, sienos apkaltos tamsiai žaliu veliūru, o lubos per visą koridorių ir tėvų miegamajame padabintos veidrodžiais. Jis turi savo kambarį, „Sega mega drive 2“ konsolę ir personalinį kompiuterį, jo mama graži, plaukus dažosi šviesiai, lūpas raudonai, kartais ateina pas mus kavutės, bet man labiau patinka eiti pas juos į svečius. Jo sesė dar kūdikis, jis rodo nuotraukas su kūdikiu lovytėje ir apdėtu kalnu dolerių kupiūrų. Valgome vokiškus irisinius saldainius, atrodo, draugo mama lyg ir verkia, nes draugo tėtis ją užkrėtė kažkokia liga.

Berlyno sienos griūtis mano jaunai galvai nebuvo svarbi, bet laikotarpis nuo 1993 iki 2001 m. rugsėjo 11 d., kai atrodė, kad gyvename tolimoje mokslinės fantastikos ateityje, buvo kupinas žarnas sukančių metamorfozių, pasirinkimų, nuotykių ir klaidų, tikriausiai ir padėjusių pamatus būsimojo kunstler portretui.

Duše prieš veidrodį, įtraukęs pilvą, apžiūrinėju savo kūną – dar visai ok, psoriazinės dėmės pasislėpusios po beišblėstančiu vasaros įdegiu. Vis dažniau prisimenu savo aukštą cholesterolį, ir jis pamažu ima kelti nerimą. Gerai, kad pavasarį apsidraudžiau investiciniu draudimu, jeigu kas nutiktų, mano šeima gautų neblogą išmoką. Reikia išgerti tu fermentuotų ryžių tablečių, nustoti valgyti kiaušinius ir nusipirkti avižų košės pusryčiams.

Skutuosi barzdą, šeriai krenta ant balto švediško praustuvo ir apkalkėjusio itališko krano. Kad ir kaip kruopščiai tuos šerius surenku, jie vis tiek iš kažkur išlenda kaip priekaištai.

Šiandien turiu susitikti su senjorių, besidominčiu menu, klubu. Dariau tai jau daugybę kartų, papasakosiu joms istoriją apie savo išgalvotą kūrybinį metodą, pavadintą aplinkybių vadyba atsitiktinumų ekonomikoje. Parodysiu skaidres su receptu, kaip patekti į Venecijos bienalę. Už susitikimą gausiu 150 eurų ir nedidelę, bet vis tiek dozę dėmesio. Galbūt kuri prieis po susitikimo ir pasakys, kad buvo laibai įdomu.

Pasitepu kaklą žmonos kvepalais, kuriuos parvežiau lauktuvių iš Londono, kai mus buvo ištikusi santykių krizė. Poryt man sueis 40, rakindamas mūsų lofto duris stabteliu ties slenksčiu priešais savo bedugnę, kur it į komposto kibirą mečiau vis naujas idėjas ir dabar tarsi iš košmaro visi nebaigti vienaakiai, kreivakojai kūriniai ima ropštis atgal į viršų, kaip putojantis pigus prosekas iš perpildytos taurės.

Man reikėtų labiau pasistengti. Rašyti originaliau, rašyti rafinuočiau, tas autoentografinis fragmentiškas stilius išeina iš mados, reikia keltis anksčiau, be dešimt penkios, gal net pusę penkių, padaryti atsilenkimus, išgerti vandens su citrinų sultimis ir tik tada kavos, gal geriau būtų pereiti prie arbatos. Ne, gal reikia eiti miegoti vėliau, dirbti iki vėlyvos nakties.

Įsikišu į ausis ausines su išorės garso izoliavimo funkcija. Užtrenkiu namų duris. Groja tas pats „ASAP rocky“, tas pats gabalas tūkstantąjį kartą. Pasirodo, kartojimas, senų serialų peržiūrėjimas, tos pačios dainos klausymas suteikia saugumo jausmą. Mes nebenorim naujovių, mes visi žinom ir skaitom tas pačias teorijas, žiūrim tų pačių menininkų darbus ir turim apie viską tą pačią nuomonę, priklausomai nuo to, kokiai grupei priklausom:

Robertas Narkus #9_A6&I Iš serijos „Valdyba“ Chromogeninė spauda 168 x 126 cm, 2020 Asmeninio archyvo nuotr.

My shades Dior, my pants velour

Create, explore, expand, conquer

I came, I saw, I came, I saw

I praise the Lord, then break the law

I take what`s mine, then take some more

It rains, it pours, it rains, it pours.

Hiphopo agresyvumas skamba kaip karo maršas. Traukitės iš kelio, tuščiu ilgu baltu loftų koridoriumi, užsimovęs plačias kelnes, ką tik iš Seungsu kvartalo butiko Seule eina tarpdisciplininis menininkas, būsimas daktaras, vyras, tėvas, sūnus, brolis, vakarėlių liūtas, klounas, bailys, tikriausiai alkoholikas, palaidūnas, tinginys, Venecijos bienalės dalyvis, šauniausiojo moksleivio konkurso trečios vietos nugalėtojas.

„Pasiekimų visuomenės subjektas pavaldus tik pats sau. Pasisekimų subjektas pasiduoda laisvai prievartai, kad pasiektų kuo didesnį produktyvumą. Taip jis išnaudoja pats save. Išnaudotojas kartu yra ir išnaudojamasis, kaltininkas ir auka, šeimininkas ir tarnas.“ – Byoung Chul Huy

Parodos atidaryme, sutikęs naują pažįstamą ir prie plastikinės taurės pigaus proseko prasitaręs, kad esu PhD kandidatas, mėgdavau sutrumpintai savo darbą pristatyti tiesiog – kompromiso kritika. Šiuos abstrakčius žodžius palydėdavau reikšminga tylos pauze. Daugelis pagarbiai nuleisdavo akis, tai interpretuodavau ne tik kaip pritarimą, gal greičiau norėdavau, pasilenkęs iš apačios, įžiūrėti akyse šmėstelint bendrininkišką kaltės jausmą. Bendrininkai, visi mes bendrininkai, nematomo, kafkiško nusikaltimo bendrininkai – norėjau, kad, susidaužus taurėmis, atsakytų naujas pažįstamas. Nesvarbu, ką kiekvienas turėtume omenyje: ar tai, kad neišrūšiavai šiukšlių, skrolinai visą dieną, neapaukojai vaikų namams, nusipirkai bilietus į Balį, ar kad tiesiog esi kaltas, jog vaikštai su purvinais batais. Mes esame ne tik nuovargio, ne tik susiskaldžiusi, bet ir kompromiso visuomenė.

Tada galėtume pasipildyti taures ir, planuodami susitikimą kitoje bienalėje, pasiskųsti dar viena hipokritine situacija, kurios meno pasaulis niekaip negali išspręsti – tik reflektuoti.

„Postini – vadinasi, esi, laikinsi – ir tave palaikins, išpažinsi kiekvieną nuobodžiausią savo gyvenimo detalę – ir būsi išganytas.“ – Byung-Chul Han

Sugadintos prekės

Kai man suėjo dvylika, supratau, kad keičiasi ne tik kūnas. Kažkas keitėsi ir išorėje – aplink atsirado reklamų, „Stimorol“, „Always“, dažyti „Selitos“ limonadai, „Disko“ sausainiai, „Snickers“, „Bounty“, „Manija“, „Dar 2“, bananai, „Rafaelo“. Viso to labai norėjosi, bet, stovėdamas prie kioskelio stiklo ir delne skaičiuodamas daugiausia baltus ir kelis geltonus centus, mąsčiau, kad net jeigu šiandien visko neišeina įsigyti, vis tiek nuostabu, kad jie ten yra. Tereikia labiau pasistengti.

Viso to beveik nesijausdavo vasaros atostogų metu kaimo vienkiemyje pas močiutę, toli Žemaitijoje. Čia nebuvo jokių parduotuvių, o iki tos, kuri atvažiuodavo kartą per savaitę, reikėdavo paėjėti porą kilometrų. Laikas ten netekėjo, televizorius buvo nespalvotas ir įjungiamas vakarais, po „Panoramos“ rodydavo vokišką detektyvą „Senis“.

Sėdėdamas ant pamato, iš riekės šviežios „Palangos“ duonos minkiau žaislinį pistoletą, kai horizonte pamačiau žvyrkeliu dideliu greičiu lekiantį bordinės spalvos automobilį – naujausią „Volvo 850“. Tuo metu jau atpažindavau markes –kiemo draugo tėvas dirbo muitinėje, nuolat gaudavo prašmatnių mašinų katalogų. Mes vartydavome tuos storo gliancinio popieriaus katalogus kaip meno albumus. Dabar, kai pats esu nufotografavęs ne vieną natiurmortą reklamos agentūroms, suprantu, kaip tie vaizdai buvo konstruojami, fotografuojami, kaip buvo kuriamas tobulos realybės įspūdis, kai balta milžiniškos šviesdėžės juosta leidžiasi gradientišku saulėlydžiu ant kapoto.

„Vartotojiški objektai tampa abstrakcijomis pasitelkiant reklamos industrijos naudojamų strategijų efektus, nukreiptus į troškimo ir aistros generavimą, o ne į utilitarinių objekto savybių pristatymą.“ Iš parodos katalogo „Sugadintos prekės: aistra ir objekto ekonomika“, New Museum, New York, 1986, kuratorius Brianas Wallis.

Bordinis „Volvo 850“, skrodžiantis karvių, aplamdytų aliuminio bidonų, besikapstančių vištų ir pakrypusių tvorų peizažą, buvo neįtikėtinas nesusipratimas, aš nevalingai klyktelėjau ir kartu su šunimis puoliau mašiną vytis, žinojau, kad ten, kur jie važiuoja, – kelio pabaiga: sukrypęs pavasarinių potvynių niokojamas beždžionių tiltas per Miniją, po melioracijos reformų ir gyventojų suvarymo į miestelius visoje apylinkėje liko vienintelis mano močiutės namas, tad tiltu niekas nebesinaudojo, išskyrus mus – mano tėvą, motiną ir brolį, kai naktiniu traukiniu atvykdavome į nedidelę Kulūpėnų stotelę. Tolumoje pamačius, kad mašina sustojo ir kažkas iš jos išlipo, mane apėmė drovumas. Aš sulėtinau žingsnį, kartais stabteldamas, pritūpdamas pažiūrėti per takelį ropojančių skruzdėlių, tai sulendančių, tai išlendančių iš smėlio olų, bet vis žvilgčiodamas į mašiną. Norėjau būti pastebėtas tų svečių, juk jie nežino, kad aš ne šiaip kaimo vaikis, o esu iš Vilniaus, iš sostinės, mąsčiau – maža ką, galbūt jie čia pasiklydo ir aš galėčiau pasiūlyti pagalbą. Taip slinkdamas vis artyn upės ir krūmokšnių, atsargiai žvalgiausi ir bandžiau ką nors nugirsti, kai staiga pro žolynus pamačiau juos, nuogus, godžiai lipančius vienas ant kito ant siūbuojančio tilto. Jie darė tai, ką daro laumžirgiai užsilipę vienas ant kito. Jų kūnai buvo tobuli, įdegę, bet ne taip kaip kad kaimiečių rankos – įdegusios iki tos vietos, kur prasideda marškinėlių rankovės. Jie labiau panėšėjo į žmones iš serialo „Gelbėtojai“. Žinau, kad tai netiesa, bet vieną akimirką pasirodė arba aš įsivaizdavau, kad moteris, pastebėjusi mane, nusibraukė ranka plaukus ir atlaidžiai nusišypsojo. Išsigandęs šios minties, sprukau atbulas ir nubėgau nesustodamas iki pat namų. Uždusęs griuvau į užstalę, kur jau garavo bulvių košė su grietinės ir spirgučių padažu bei kąstiniu.

Robertas Narkus aCzsaLR Iš serijos „Valdyba“ Chromogeninė spauda 168 x 126 cm, 2020 Asmeninio archyvo nuotr.

Grįžęs Vilnių, jau įsibėgėjus mokslo metams, matematikos sąsiuvinio paskutiniame lape paprastu, šiek tiek atbukusiu, HB kietumo pieštuku nupiešiau erotinę sceną. Ji nebuvo labai atvira ar provokuojama, negalėjai matyti veidų, bet kartu suole sėdintis klasiokas piešinį įvertino palankiai – pasiūlė savo maistpinigius ir dar pridėjo 50 centų, likusių nuo vakar.

Tuo metu aš lankiau dailės būrelį, buvau laimėjęs keletą konkursų. Už pirmąją vietą konkurse „AIDS ir gyvenimas“ gavau albumą apie Leonardo da Vinči gyvenimą, bet vis dėlto šis įvertinimas man atrodė ne mažiau reikšmingas. Nesiderėdamas atsargiai išplėšiau jam lapą.            

Po ilgosios pertraukos kioskelyje už gatvės nusipirkau auksinėje pakuotėje supakuotą „Twix“, atlaužiau draugui pusės pusę. Suskambėjus skambučiui, sėdau į klasės galą ir ėmiausi darbo, bet pakartoti figūrų niekaip nepavyko, rankos ir pėdos atrodė kaip malkos, nepadėjo ir tai, kad pasipylė užsakymai su siužetiniais pasiūlymais, mano sąsiuvinis vis plonėjo, lapai su prastais eskizais ėmė cirkuliuoti po klasę, kol galiausiai vienas piešinys atsidūrė ant mokytojos stalo.

Jaučiau jai simpatiją – jauna pavaduojanti istorijos mokytoja. Prieš ją stengdavausi pasirodyti nedurnas, paprastai aktyviai dalyvaudavau pamokoje, keldavau ranką, užduodavau klausimus, o kartais, jai rašant pažymius ar taisant mūsų testus, atsistodavau už nugaros ir akis netyčia užkliūdavo už palaidinės. Dabar ji laikė rankose mano šedevrus, kurių autorystės nevykusiai bandžiau kratytis. Nieko nesakydama ir žiūrėdama man į akis, ji perėjo per visą klasę ir padėjo apglamžytus popierius ant stalo krašto.

Karalius Žygimantas Augustas, paskutinis iš Gediminaičių dinastijos, mirė gerokai prasiskolinęs, su moterimis jam, galima sakyti, irgi nesisekė, visos trys žmonos mirė anksčiau ir nepaliko palikuonių. Atsivertęs vadovėlio puslapį, žiūrėjau į dailininko L. Cranacho sukurtą Barboros Radvilaitės portretą: veidas susitingęs ir plokščias, akys užverstos į viršų, o, svarbiausia atrodė, kad jai turėtų būti labai sunku pasukti kaklą, suspaustą perlų įtvaro.

Ausų uždegimas

Evelina vakar per zūmą papasakojo apie savo draugą – profesionalų narą. Jį norėjome pakviesti prisidėti prie jūržolių tyrimų Venecijos bienalės projekte, bet jis daugiau į Venecijos kanalus nebenersiantis net ir už didelius pinigus, mat po pasiplaukiojimo tuose toksiškuose vandenyse pasigavo tokį klaikų ausų uždegimą, kad teko gydytis du mėnesius. Nebepasakok, aš ir pats šią vasarą pasigavau ausų uždegimą. Tik nesu tikras, kaip ir kodėl, nes daugiausia plaukiojau paskutinės mados infinity pūle, skaidriame kaip krištolas, tobulos temperatūros vandenyje mažame Toskanos kaimelyje; baseine, kuriame galėjo maudytis tik išrinktieji, tik rezidentai ir keli svečiai, kai tuo tarpu miestelio žmonės jį matė tik pro tvorą, už kurios patekti jiems neskirta. Kartą, nors ir turėjau raktus, pamėginau pats pažvelgti pro tos tvoros plyšį – kaip mes atrodome kito akiai, gulėdami atokaitoje ant šezlongų, tepdamiesi kūnus nuo įdegio apsaugančiais kremais, skaitydami knygas, gerdami šaltą baltą vyną ir kalbėdamiesi apie meną.

Vandenį valo išmani kompiuterizuota sistema, apie kurią mums žinoti nieko nereikia; vanduo tiesiog nepaliaujamai krenta ir teka kažkur žemyn, į angą. Dugne nuolat nepastebimai dirba valymo robotas. Tobula pusiausvyra. Pats baseinas stebimas trimis vaizdo kameromis. Jis įkurtas ant kalvos keteros, kraštiniame sklype, už kurio atsiveria peizažas į priešistorinį peizažą, kadaise buvusį Viduržemio jūros dugnu, įvairių senovinių jūros monstrų namais.

Mūsų patronė, rezidencijos įkūrėja, įtakinga kolekcininkė iš Niujorko įtaria, kad kažkas iš vietinių pilą benziną į gėlių gazoną. Jos patikėtinis, vokietis teisininkas, atkasė komunistuojantį jaunuolį, sukūrusį feisbuko grupę ir paskelbusį žemėlapį, kuriame matyti, kad mūsų geradarė jau išpirko beveik trečdalį miestelio. Vargšas jaunuolis kol kas neįtaria, kad jie apie jį jau žino viską. Gėlės, kad ir kaip yra, žydi, ir neaišku, ar tikrai kažkas tą benziną pila, galbūt tos visos vaivorykštės spalvos jau buvo grunte. Šiandien nuo ryto prie įėjimo į rezidenciją pluša dar viena komanda, iš šalies, regis, tvarkanti elektros instaliaciją, bet iš tiesų slepianti mažytę kamerą nenaudėliui pagauti.

Ausį skauda vis labiau, diagnozavau sau sieros kamštį ir maniau, kad tiesiog reikia gerai praplauti, bet kai nuvažiavau į ligoninę ir, ilgą laiką pralaukus eilėje, daktaras įkišo šaltą vamzdelį ir pažiūrėjo vidun, paaiškėjo, kad jokio kamščio nėra; yra vidinės ausies uždegimas, dar žinomas kaip „narų liga“ ir sukeliamas į ausį patekusių bakterijų. Dėl uždegimo ausies kanalas susiaurėja, todėl susilpnėja klausa, bet vidinis balsas dėl to toli gražu nenutyla.

Guliu karštą naktį savo ištaigingoje, guvernantės šviežiai paklotoje lovoje ir vartausi, bandydamas suprasti, kodėl čia atsidūriau.