Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė

Praeities atminties nyksmo kalba Rūtos Lipaitės kūriniuose

Rūtos Lipaitės personalinė paroda Altorėliai Viliaus Vingro nuotr.

Rūta Lipaitė – gerai žinoma stiklo, vitražo menininkė, įvaldžiusi visas klasikines technikas, ieškanti naujų technologinių sprendimų. Kūrybos procese ji neapsiriboja puikiomis technikos žiniomis, jai rūpi ne tik meistrystė, bet ir minčių, apimančių globalesnes temas, tokias kaip tvarumas, ekologija ir atmintis, sklaida. Būtent todėl menininkė, kolekcionuodama senus daiktus, artefaktus, vintažą, nerenka jų į tematinius rinkinius, neklasifikuoja pagal medžiagiškumą, tiesiog ieško tokių, kurie jai kažkuo gražūs, ir, konstruodama, eksponuodama instaliacijas, juos transformuoja, papildo, „pagražina „, taip tarsi išlukštendama daiktų sielą, įprasmindama juos arba net suteikdama kitą, daug aktualesnę prasmę, siunčiamą žinią.

Tokie Rūtos kūrybos principai puikiai atsiskleidžia ir parodoje-instaliacijoje  „Altorėliai“. Menininkė tikrai ilgai rinko parodoje eksponuojamą devocionalijų ir pamaldumą lydinčių artefaktų kolekciją. Ne tik katalikiškų ir ne tik krikščioniškų, nors didžiąją dalį sudaro būtent katalikiškąjį pamaldumą lydintys daiktai, atributai, relikvijos ir keisčiausi suvenyrai, kokius tik gali įsivaizduoti... Ne viskas taip paprasta, tai ne tik bandymai „įmuziejinti“ sukauptus rinkinius  bandymai, nes Rūta išradingai ir kantriai papildė, transformavo, išpuošė šventus paveikslėlius, medalionus, medalikėlius ir visą kitą  „asortimentą“. Pasinaudodama savo profesinės patirties galia, kai stiklas įvairuojančiais pavidalais ir technikomis paverčia mums atpažįstamus daiktus, objektus visai kitaip kalbančiais kūriniais ir reiškiniais, prideda jiems menamos ar tikros vertės, dekonstruoja, perkonstruoja, sukonstruoja, kitaip tariant, sukuria naujus, kitaip skambančius, kitas prasmes ir žinutes skleidžiančius objektus, instaliacijas, dekonstruotus menamus altorėlius, fenetronus, širmas etc. 

Kartais net pritrūksti žodžių, norėdamas kuo tiksliau įvardinti visų šio laikinojo muziejaus eksponatų pavidalus ir paskirtis. Tik tiesa dar ir ta, kad jie nebeskirti pamaldumui skleistis, stiprėti, nes tas XIX–XX a. pr. metais buvęs pamaldumas visai bebaigiąs sunykti ir nyksta. Iš mūsų aplinkos, namų, buities beveik visai dingę šventieji paveikslėliai, švęsto vandens indeliai, sieniniai kryžiai, šventieji paveikslai. Šio praeities nyksmo likučius ne vienus metus ir rinko Rūta Lipaitė visokiuose blusturgiuose, pas sendaikčių pardavėjus, turgaus prekiautojus, pramaišiui įsigydama ir kokią induistinę kičinę Ganešo skulptūrėlę, masinės gamybos ikonėlę, laikrodį su Paskutinės vakarienės vaizdu arba Mergelės Marijos pavidalo rašiklį. Ir iš kur tik nėra atkeliavusių rinkinio eksponatų?! Matyt, daugiausia – iš parduodamų ar jau parduotų sodybų, iš senelių paveldėtų butų ir tų pačių sodybų ir, žinoma, dar iš piligriminių vietų devocionalijų  „butikėlių“. 

Rūtos Lipaitės personalinė paroda Altorėliai Viliaus Vingro nuotr.

Nykstant pamaldumui, nyksta ir jį skatinantys daiktai, atributai, mažosios relikvijos, jos atsiduria sendaikčių perpardavėjų rankose, o paskui gal keliauja į kolekcininkų, menininkų (kaip šiuo atveju Rūtos Lipaitės) rankas, kur rinkiniuose, instaliacijose įgauna visai kitą prasmę ar net pavidalą. Dabarties standartiniame interjere seniai nebeliko pamaldumo altorėlių, retame būste pamatysi pakabintą krucifiksą, švęsto vandens indelį – šie atributai pirmieji pradėjo nykti iš mūsų būstų (tam turėjo įtakos ir sovietų valdžios masinė ateizmo propaganda). Vis dėlto tai ne vienintelė priežastis – dabarties pamaldumas įgavęs daugiau askezės bruožų, pamaldumui, maldai, kontempliavimui nebereikia pasitelkti šventųjų paveikslų, kitų devocionalijų. Dažnam užtenka tik rožinio, o ir tą maldos  „pagelbėtoją“ retokai išvysime kažkieno rankose, nebent tai kunigas, vienuolis etc. Iš mūsų būstų dingę šventi paveikslėliai palaipsniui dingsta kaip ir knygų lentynos. Retai kur pamatysi gausias meno kolekcijas, jeigu tai ne savo aistra užsidegusio turtingo kolekcininko namai...

Rūta turi savo kolekcionavimo ir rinkinių kaupimo viziją. Kartais perka, kas jai tiesiog gražu ar įdomu, bet dažniausiai tai daro jau turėdama konkrečios vizijos nuojautų tikslą visa tai paversti  ready made pagrindu, gimstančiais naujais kūriniais arba instaliacijomis. Taip šventieji paveikslai, paveikslėliai, statulėlės, medalionai, pakliuvę į menininkės rankas, tampa vitražų, koliažų ar stiklu laminuotais objektais, metalo rėmais, širmomis, kur iš kiekvieno širmos langelio į mus žvelgia cianotipijos technika reprodukuota žydra Mergelė Marija. Siuvinėti biseriu (stiklo karoliukais), cekinais, puošti slavų taip mėgstamomis plastikinėmis gėlėmis, šventųjų reprodukcijų apkaustai ir iš XIX–XX a. pirmosios pusės kiekvienos trobos interjero taip gerai mums pažįstami Jėzaus ir Marijos atvaizdai prabyla visai kitokia  „vizualine kalba“ ir  „intonacija”. 

Man jie kalba apie praeities atminties nyksmą, dabarties susvetimėjusią, sudiržusias sielas, visuomenę, kurioje trūksta atjautos, empatijos ir altruizmo dvasios. Pamenu, kaip pati iš pirminio šaltinio pirkau pamaldumo atributus: rožių aliejumi iškvepintą rožinį, nedidukę Mikelandželo  „Pietos“ reprodukciją iš alebastro, filigraninį kryželį. Pirkau ne sau, o kaip lauktuves, suvenyrus iš Romos, Vatikano ir pirkau juos savo mylimai labai pamaldžiai močiutei ir mamai. Taip, mano namuose kabo krucifiksas, bet ne kaip maldos objektas, o daugiau kaip jį pagaminusio mano senelio atminimas, kabo ir keli aliejumi tapyti XVIII a. religiniai paveikslai, bet ir jiems teikiu antikvarinės vertybės, meno kūrinio reikšmę. Jie nėra mano pamaldumo objektai...

Pamaldumo ženklai ir atributai toliau  gyvena bažnyčiose, koplyčiose, ten gali kada nori nueiti ir nuoširdžiai pasimelsti, namuose jau nunyko religiniai atributai, bet atgyja votų aukojimo praktika, ir man būna labai smagu matyti puikius, labai gerų juvelyrų sukurtus šiuolaikinius votus, tikrus meno kūrinius, aukojamus įvairiomis intencijomis. Kai kurie Rūtos Lipaitės kūriniai, šventųjų vaizdiniai su jos apkaustų papildiniais, manau, kuo puikiausiai galėtų tikti ir  „votų“ kategorijai. Jos intencija (ne)paprasta – išsaugoti reliktus, išsaugoti atmintį, buvusių tradicijų ir naivaus, tyro pamaldumo atspindžius. Menininkė stengiasi tarsi  įmuziejinti negrįžtamai prarandamus, nykstančius reliktus, kasdienio gyvenimo, pamaldumo atributus. Juokais bandžiau procentais paskaičiuoti, kurie šventieji paveikslai, skulptūros reprodukuoti dažniausiai, pasitaiko šioje netradicinėje meninėje kolekcijoje-instaliacijoje: Aušros Vartų Mergelės Marijos, Lurdo Mergelės Marijos, Gvadelupės mergelės Marijos, šventosios Faustinos vizijų Jėzus, na yra ir kitų, ne kartą pasikartojančių vaizdinių artefaktų.

Rūtos Lipaitės personalinė paroda Altorėliai Viliaus Vingro nuotr.

Kam nors gal ir kilo klausimų apie lankytojus pasitinkančios užuolaidos, suvertos iš rožinių (ne tik katalikiškų) etiškumo, bet niekas nepasipiktino, neįsižeidė, nes parodoje tvyro pagarbi, nors žaisminga  „įmuziejinimo“ atmosfera. Juk niekas nesipiktino Dolce ir Gabbana kolekcijomis, dekoruotomis šventųjų ir Gvadelupės Mergelės Marijos atvaizdais, niekas nebesipiktina sportiniais marškinėliais su Jėzaus veidu, pagalvėlėmis su ta pačia Gvadelupės Marija, nieko nebestebina ir itališki kalendoriai su gražuolių kunigų fotografijomis. Dabartinis mūsų vizualusis pasaulis visai kitoks, mums leidžiama postmoderniai konstruoti savo pasaulėžiūrą, aplinką, kurti, perkurti nusistovėjusius vaizdinius bei įvaizdžius...  

Dabartinis pasaulis įvairus, kaip ir pamaldumo apraiškos, bet gerai, kad praėjusių laikų reliktai mus pasiekia ir Rūtos transformuotais pavidalais. Tai – tarsi artefaktų, menininko išmone ir gebėjimais perkurtų objektų rinkinys  laiko kapsulėje, šiuolaikinio vizualiojo meno kalba bylojantis mums apie atmintį, praeities nyksmą ir aktualias nūdienos problemas, žmogiškumą, nuoširdumą bei empatiją.

Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė