Saulė Mažeikaitė
- 02-12
- 15 min. skaitymo
TARPTAUTINIAI LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGOS RYŠIAI
XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaiga – 10-ojo dešimtmečio pradžia
Neturėdami vakarietiškos kultūros vadybos įgūdžių, pirmieji Lietuvos kultūros diplomatai – Lietuvos dailininkų sąjungos atstovai – drąsiai įsiveržė į tuo metu jiems mažai pažįstamą tarptautinių kultūros ryšių veiklą ir ėmė bendradarbiauti su įvairiomis kultūros institucijomis dar prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Jų veikla LDS, nors buvo trumpa, suteikė pagreitį tolesniems Lietuvos tarptautinio bendradarbiavimo projektams.
Žinomos asmenybės – tapytojas, Tapybos katedros vadovas ir Vilniaus dailės akademijos rektorius Arvydas Šaltenis, tarpdisciplininio meno atstovas, VDA Tapybos katedros profesorius Konstantinas Bogdanas, skulptorius, buriuotojas ir verslininkas Naglis Nasvytis ir su LDS tuo metu bendradarbiavusi menotyrininkė Raminta Jurėnaitė (1) – tolimajame 10-ajame dešimtmetyje tapo aktyviais naujos pradžios dalyviais.
Jau 1987 m. LDS pirmininkas buvo renkamas iš trijų nepartinių kandidatų. O vėliau, laisvėjimo procesams įsibėgėjus, naujoji vadovybė inicijavo atsiskyrimo nuo TSRS Dailininkų sąjungos idėjas. Taigi, lokalinių aparatų, taip pat ir Sąjungos dezintegracija arba integracija į lietuviškojo atgimimo procesus, kuriuos detaliai yra išanalizavusi Skaidra Trilupaitytė knygoje „Lietuvos dailės gyvenimas ir institucijų kaita“ (2), buvo neišvengiamo demokratėjimo išdava.
Toliau pateikiamuose Nasvyčio, Bogdano ir Šaltenio pasakojimuose – faktai ir net metodai, pagreitinę galimybes tapti vakarietiškų kultūros procesų dalimi ne tik LDS, bet ir naujai atsirandančių institucijų atstovams.
Pirmosios Lietuvos menininkų kūrinių parodos įvyko Vokietijoje ir Šiaurės šalyse. Į Norvegijoje, Moso mieste, vykusį didžiulį Lietuvos meno pristatymą Amerikos korporacijos atstovai, pagrindiniai parodos rėmėjai, atskrido malūnsparniais. Tačiau kas galėjo pagalvoti, kad pagrindinis aparatas, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje sujungęs Lietuvos kultūrą su pasauliu, buvo nelegaliai į Lietuvą jachta „Dailė“ atplukdytas faksas.
KONSTANTINAS BOGDANAS (jaunesnysis)
1989–1991 m. LDS sekretorius užsienio ryšiams
Prieš pradėdamas darbą Dailininkų sąjungos (3) Užsienio ryšių skyriuje, įsteigtame 1988 m., kelerius metus darbavausi Nacionaliniame dailės muziejuje. Atidarius muziejaus padalinį – Arsenalą, nesinorėjo tapti kabinetiniu darbuotoju. Arvydas Šaltenis, tuo metu LDS atsakingasis sekretorius (4), specialiai įsteigus etatą ryšiams su užsieniu, pakvietė į sąjungą.
Mano kabinetas buvo kampinis, virš garažo (5), buvusioje LDS buveinėje Kosciuškos g. 28, prieš M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Ateini, kairėje – pirmininko kabinetas, centre – Veneros statula ir laiptai, žemyn vedantys į cokolinį aukštą, į viršų – į aktų salę. Dešinėje, tolimesniame kampe, buvo tarptautinių ryšių kambariukas su faksu, bet apie jį vėliau.
Prieš tai LDS ryšiai mezgėsi su menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės pagalba. Ji nebuvo sąjungos darbuotoja, bet puikiai kalbėjo vokiškai ir buvo nuolat kviečiama dalyvauti renginiuose kaip vertėja.
Vertinant tarptautinę veiklą dabartiniu supratimu, jokių institucinių ryšių su užsieniu nebuvo. Dar prieš nepriklausomybę su Vaclovu Krutiniu važiavome į „Royal Talens“ (žymiausią Nyderlandų dailės prekių įmonę) dažų, jie su rusija turėjo reikalų. Skridom iš tuometinio leningrado su 10 dolerių kišenėje (valiuta buvo aukso vertės), bet viešbutis nupirktas ir pavalgyti nuvesdavo. Nuvežė mus į Apeldorną, Amsterdame aplankėme Rijksmuseum.
Naujame padalinyje dirbome trise: Naglis Nasvytis, Arvydas Šaltenis ir aš. Naglis, kaip ir aš, baigęs Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, abu kalbėjome angliškai, Arvydas – prancūziškai.
Komunikuoti su pasauliu mums padėjo fakso aparatas, padovanotas JAV lietuvių. Į Lietuvą jį atvežė jachtos „Dailė“ (6), kuria plaukė Naglis, komanda. Tai buvo kone vienintelis faksas Lietuvoje, net komunistų partijos aukščiausias valdymo organas – Centro Komitetas (LKP CK) tokio neturėjo. Visas bendravimas vyko šiuo faksu, ryšys buvo per maskvą, per operatorių. Taigi, pirma per maskvą užsakydavome pokalbį su užsieniu, kai paskambindavo, sakydavome chačiu paslat faks (7). Prabėgus kelioms valandoms, apie 8 val. vakaro, sujungdavo, būdavo galima siųsti. Faksus iš užsienio šalių gaudavome paprasčiau, be trikdžių.
Sąjungos ryšiai su užsieniu prasidėjo nuo draugystės su Skandinavijos šalimis. Viena pirmųjų kelionių buvo į Geteborgą. Menininkų susivienijimo Konstepidemin (8) parodų erdvėse Geteborge įvyko lietuvių dailininkų paroda ir net parduota darbų (9).
Prisimenu, kad darbai buvo išvežti per rusišką muitinę ir ji po kiek laiko pradėjo domėtis, kodėl kūriniai negrįžo į Lietuvą, nes išvežimas muitinės dokumentuose buvo įformintas kaip laikinas, o grįžtant į Lietuvą kūrinių niekas nedeklaravo. Biurokratiniai procesai baigėsi su sovietų sąjungos griūtimi.
Užsienio ryšių skyriuje buvom pasidalinę šalis: Naglis šefavo ryšius su išsivysčiusiais Vakarais, man teko vadinamasis soc. lageris – Lenkija, Vengrija, Vokietijos Demokratinė Respublika. Daug prie ryšių puoselėjimo prisidėjo Saulius Valius, įkūręs „Expobaltos“ biurą Diuseldorfe, Vokietijoje. Nebuvo ypatingų iniciatyvų, nežinojome nei kur, nei ką megzti. Jei aplankydavome užsienio šalyje, stengdavomės užmegzti kontaktų ir kažką prasukti. Kitaip tariant, naudojomės tuo, kur vėjas nupūs, ką likimas pasiūlys. Stebiuosi, kad, neturėdami vadybos pagrindų, tiek pasitikėjome savimi, užteko tik mokėti kalbas.
Pagrindinė Užsienio ryšių skyriaus veikla buvo parodų organizavimas. Kai atsivėrė sienos, lietuviškas menas tapo įdomus kitiems.
Ambicingiausias ir didžiausias tarptautinis LDS projektas – Baltijos tarptautinio meno trienalė – atsirado artėjant 10-ajam dešimtmečiui. Tradiciškai tarptautinės grafikos trienalės vykdavo Taline, Rygoje – kvadrienalės, o tapybos trienalės buvo organizuojamos Vilniuje. Jaunųjų menininkų tapyba, skulptūra ir grafika buvo rodoma Pabaltijo jaunųjų dailininkų vaizduojamosios dailės trienalėse (10). Mūsų tikslas buvo surengti visų Baltijos šalių menininkų parodą – ne vien Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Ilgainiui visa tai išaugo iki rimto, kas trejus metus vykstančio tarptautinio šiuolaikinio meno renginio.
Rengiant trienalę, užsienio dalyvių atrankos iš esmės nebuvo. Mes nesupratome, kas yra kuratorystė, mums buvo svarbu užsieniečius „pagauti“. Buvo sukurtas organizacinis komitetas, jam priklausė Saulius Valius, Audrius Puipa, Mindaugas Šnipas. Buvome pasiskirstę darbais. Kas iš kokios šalies pasikviesdavo menininkų, juos ir globodavo. Daug žmonių dirbo visuomeniniais pagrindais. Iš Diuseldorfo Valiaus pastangomis buvo pakviestas korėjietis menininkas, su kitais vokiečiais reprezentuojantis Vokietiją. Pirmąją trienalės premiją laimėjo Džiugo Katino instaliacija Partenonas.
Su trienalės katalogu pagelbėjo žurnalas „Krantai“, valstybės remiamas periodinis leidinys. Katalogas buvo parengtas kaip „Krantų“ numeris, nes buvo visiškas skurdas ir gauti papildomų lėšų buvo neįmanoma.
Tuo metu Parodų rūmams, kuriuose vyko paroda, vadovavo Arūnas Kynas. Lenkai atvyko neramumų su „Solidarumu“ laikais – ko gero, tai buvo 1989-ieji. Pamenu, juos apgyvendinome Svečių namuose M. Margytės gatvėje. Į atidarymą susirinko daug žmonių, o po jo LDS surengė pobūvį su gyva pianino muzika – grojo Rimvydas Kepežinskas.
Kas buvo trienalės ekspozicijos architektas (-ė), neprisimenu, gal Gražina Pajarskaitė. Iki jos visas ekspozicijas rengdavo Algimantas Kuras, ypač vadinamąsias suneštines. Jis sugebėdavo puikiai nukenksminti ideologinius nesklandumus, sukomponuodavo kūrinius taip, kad jie nesipyktų, draugautų.
Paminėsiu dar vieną epizodą, susijusį su tarptautine veikla. Atvažiavo toks kuratorius iš Vokietijos Norbertas Weberis, vaikščiojo su ausinukais. Kartą jo, atsimenu, pasiteiravau: „Ką klausai?“ Jis sako: „Lauros Anderson.“ Tada pirmą kartą apie ją išgirdau. Weberis rinkosi kandidatą į tarptautinį festivalį Suomijoje Kotkoje ir susižavėjo Mindaugu Navaku. Navaką kvietė eksponuoti objektą, bet jis sakė, kad su rusišku pasu nevažiuos. Kotkos festivalyje buvo eksponuojama tik lentelė su maždaug tokiu užrašu: „Čia turėtų būti eksponuojamas Mindaugo Navako darbas. Lietuva okupuota, o su tarybiniu pasu autorius atsisakė važiuoti, tai kūrinio nėra.“
Viena pirmųjų lietuviško meno parodų, išvežtų į užsienį, vyko Vengrijoje (11), Sentendrės mieste, kuriame didelė menininkų koncentracija. Smagi kelionė ir gera paroda, daug jaunimo buvo pristatoma (Šarūno Saukos, Vygandas Paukštė, Audronė Petrašiūnaitė ir kt.). Mindaugas Šnipas buvo įsivėlęs, draugavo su vengrais. Sentendrėje pirmą sykį sutikau keliautoją Paulių Normantą.
Vėliau vengrai atvyko į Lietuvą ir surengė parodą Dailės parodų rūmuose. Per jų parodos atidarymą buvo daug alkoholio, o vieną vengrų menininką stipriai sumušė agresyvokas lietuvis.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, LDS atstovai dalyvavo meno mugėje Poznanėje (12). Kiek pamenu, tai buvo normalus komercinis projektas – sunkvežimį pakrovė, nors sąjunga turėjo „Latviją“ (13). Tuo metu jau dirbau LDS fonde.
Visi labai norėjo važiuoti į užsienį. Viena grafikos kūrinių parodų surengta Osnabriukėje mieste, Vokietijoje. Labai daug pardavėme darbų, važiavom su minėta „Latvija“ niekur nesustodami keliavom 20 valandų.
Bene didžiausia Lietuvos meno paroda buvo surengta 1990 m. Bergene Norvegijoje. Su norvegais siejo labai rimta draugystė per Gøraną Ohldiecką (14), jis buvo infected by Lithuania. Juokdavosi, kad jei kur nors atvažiuoja, kyla neramumai. Gøranas kartu su kolegomis buvo įsteigęs fondą 3,14, varinėdavo po visą pasaulį ir siūlydavo parodas. Vienas didžiausių projektų – Bergeno Archeologijos muziejuje įvykusi Lietuvos meno ir archeologijos paroda. Buvau jos pagrindinis organizatorius ir, kalbant šiuolaikiniais terminais, kuratorius. Bet jeigu ne Gøranas, nieko nebūtų įvykę. Į parodą buvo atvežta archeologinių artefaktų kolekcija, nes norvegai pamatė daug panašumų su vikingų kultūra, eksponuojami Petro Repšio VU erdvėms sukurtos freskos kartonai. Paroda buvo atidaryta rudenį. Į parodos atidarymą kartu su restauratorė Audronė Bliujienė (15) keliavome per maskvą. Sausio įvykiai sutapo su parodos veikimu, todėl ji sulaukė ypatingo rezonanso tarp norvegų. Kitame muziejuje buvo eksponuojama jaunųjų menininkų grafika ir tekstilė. Atidaryme dalyvavo Kęstutis Vasiliūnas, Feliksas Jakubauskas ir Petras Repšys. Norvegų menas buvo pristatytas galerijoje „Arka“.
Porą trejetą metų mezgiau tarptautinius ryšius, vėliau perėjau į Dailės fondą, kuriam vadovavo Valclovas Krutinis. Dar vėliau pradėjau dirbti Šiuolaikinio meno centre.
NAGLIS NASVYTIS
1989–1990 m. LDS sekretorius tarptautiniams santykiams ir parodų organizavimui
Buvau ką tik grįžęs iš Australijos, į kurią išvykau tik po trečio bandymo, kai kolegos pakvietė į Dailininkų sąjungą: „Ateik, norim nuo Maskvos atsikabinti, esi matęs pasaulio, moki anglų kalbą.“ Supratau, kad ši veikla – garbės reikalas. Tuo metu dar pats kūriau menus, bet galėjau dalį laiko skirti prasmingai veiklai.
Buvau pakviestas 1989 m. vasarą, kai jai vadovavo Bronius Leonavičius (16), Arvydas Šaltenis ėjo atsakingojo sekretoriaus pareigas. Mano pareigos vadinosi sekretorius tarptautiniams santykiams ir parodų organizavimui.
1988 m. po Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo Lietuva tapo matoma ir, kaip ir Latvija bei Estija, buvo ant bangos. Taip pat ir menas atsidūrė dėmesio centre.
Nepriklausomybės priešaušryje visi tarptautiniai LDS kontaktai vyko centralizuotai, t. y. per maskvą. O mes visaip bandėme be maskvos išeiti į užsienį.
Reikėjo nuo kažko pradėti. Kontaktams su užsienio organizacijomis užmegzti sukūriau bendrą laišką ir įvairiais kanalais bandėm siuntinėti. Komunikacija daugiausia vyko paštu, buvo akivaizdu, kad reikia modernesnių priemonių. Andrius Kubilius, tuometinis aktyvus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, su kuriuo supažindino tėvukas (17), leisdavo pasinaudoti Sąjūdžio būstinėje esančiu faksu. Vis dėlto nusprendėme įsigyti savo. Įvežti jį buvo reikalų, reikėjo gauti daug leidimų, t. y. beveik neįmanoma. Tačiau mes pargabenome faksą iš JAV, jachta „Dailė“ (18), be dokumentų. Buvo įvykis – Sąjūdžio būstinėje yra faksas, ir Dailininkų sąjunga turi.
Svarbi veiklos dalis – menininkų kūrybos sklaida. Kai ankstesniais laikais į sąjungą užsukdavo užsieniečiai, juos vesdavo į M. Margytės (19) gatvėje įsikūrusias dirbtuves ir rodydavo darbus. Margytės gatvėje dirbtuves turėjo tituluoti menininkai, o jauniems nebuvo galimybių parodyti savo kūrinius. Taigi sugalvojau pristatyti menininkų darbus skaidrėse. Nusipirkom didelį „Kodak“ projektorių ir kiekvienas dailininkas turėjo galimybę pristatyti penkis darbus.
Atvažiuoja svečiai, sunešame skaidres, sudėtas į dideles apkabas. Paprastai pateikdavome skaidres be pavardžių, kad, nežinodami, kas yra kas, svečiai galėtų atsirinkti. Rodom paeiliui menininkų kūrinius, o jie sako: „Palaukit, domina šitas menininkas, koks jo vardas, pavardė?“ Mes įsivaizdavome vienaip, jie rinkosi tai, kas jiems atrodė įdomu.
Pirmieji iniciatyvą pristatyti Lietuvos meną parodė norvegai, vėliau – Šiaurės ir kitos šalys. Pirma galerijos „F15“ vadovas Tore Flesjo kartu su Edvardo Muncho muziejaus direktoriumi ir grafiku Gøranu Ohldiecku atvyko į Lietuvą. Vėliau, bendraujant su muziejaus direktoriumi, išaiškėjo, kad mes abu buriuotojai (20), tai labai suartino.
1990 m. Moso galerijoje „F15“ (21) įvyko viena pirmųjų užsienyje lietuvių dailės parodų. Organizuodami parodą turėjome patys pereiti visus etapus. Prie parodos organizavimo labai prisidėjo parodos kuratorė Raminta Jurėnaitė. Parodai buvo išleistas įspūdingas plakatas – juodame fone teptukas, virstantis vėliavos stiebu su geltona, žalia ir raudona vėliava.
Parodai finansų skyrė norvegai, prisidėjo vietinis lietuvis Zigmantas Kalvaitis, pagrindiniu parodos rėmėju tapo „Mobile oil“ (22). Į atidarymą susirinko oficialūs asmenys, visi juodais kostiumais, amerikonai atskrido sraigtasparniais.
Per atidarymą norėjome tautiškų akcentų, todėl pasikviečiau dainininkę Veroniką Povilionienę. Jos giedojimas norvegams ir parodos rėmėjams iš „Mobile oil“ padarė labai didelį įspūdį.
Atidarant parodą, Veronika stengėsi visus įtraukti į veiksmą. Bedainuodama pakelia rankas ir kitiems rodo pavyzdį. Po kažkelinto posmelio pagal dainos scenarijų dalyviai turėjo gultis ant žemės. Veronika pasižiūri mane, ar guldyti žiūrovus. Parodžiau, kad nereikia.
Galerijos „F15“ direktorius sakė, kad jeigu į atidarymą atvažiuos LDS pirmininkas – bus ir Norvegijos dailininkų sąjungos pirmininkas, jeigu viceministrą pasikviesi – dalyvaus Norvegijos kultūros viceministras.
Parodoje buvo eksponuojami aštuonių menininkų – Henriko Čerapo, Arūno Vaitkūno, Laimos Drazdauskaitės, Rūtos Katiliūtės, Henriko Natalevičiaus ir Arūno Vaitkūno – tapyba. Atidaryme Lietuvai atstovavome keliese: Šarūnas Sauka, Vygaudas Paukštė, parodos kuratorė Raminta Jurėnaitė ir aš. Į atidarymą atvyko tuometinis Lietuvos kultūros ministras Darius Kuolys.
„Kiek sugebėsite per tuos dvejus metus, tiek ir būsit įgavę pagreičio“, – sakė galerijos „F15“ direktorius. Galvojome – varysim ilgai, ką jis čia kalba. Bet jis buvo teisus, tapome vieni iš daugelio.
LDS veiklos vis daugėjo, nebespėjau, reikėjo kito žmogaus. Pasikvietėme Konstantiną Bogdaną į pagalbą.
Po metų keliai į užsienį buvo nutiesti, viskas ritosi į gerąją pusę, sistema veikė, valdžioje bendraminčiai, kontaktai užmegzti, o valiutos tarptautinei veiklai vykdyti nėra. Rublių turėjom daug, 2 ar 3 milijonus, bet LDS pinigai tirpo dėl didelės infliacijos. Nepavyko įkalbėti tuometinio Dailės fondo pirmininko Vaclovo Krutinio, valdančio LDS pinigus, dalyvauti valiutos aukcionuose. Mūsų milijonai tapo niekuo.
1990 m. išėjau iš sąjungos, o Konstantinas liko mano vietoje tęsti pradėtų darbų.
ARVYDAS ŠALTENIS
1987–1990 m. LDS atsakingasis sekretorius
1987-aisiais, po LDS suvažiavimo (23), su pirmuoju demokratiškai išrinktu pirmininku Broniumi Leonavičiumi (24) tapau ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, taip pat – LDS atsakinguoju sekretoriumi. Dalyvavau įkuriant iniciatyvines grupes Vilniaus ir Kauno kultūros įstaigose. 1989 m. viešu Dailės instituto studentų kvietimu grįžau dėstyti į alma mater ir tapau pagrindiniu ryšininku tarp revoliucingos sąjungos bei gana konservatyvaus instituto (25). Rimtautas Gibavičius iš karto perspėjo – atsargiai, Gečas (26) sudoros. Tačiau reikalai judėjo permainų keliu.
Prasidėjus perestoikai, sąjungai iš nemenkų dailės kombinatų veiklos uždirbtų lėšų ir buvo galimybių įsigyti nekilnojamojo turto. Tuometiniam Dailės fondo pirmininkui Vaclovui Krutiniui ir LDS valdybai už dėl infliacijos sparčiai tirpstančias lėšas siūliau sąjungos reikmėms nekilnojamojo turto įsigyti Vilniaus senamiestyje. Nidoje, buvusioje liuteronų bažnyčios klebonijoje, priklausančioje Klaipėdos dailės kombinatui, jau buvom surengę pirmojo tarptautinio simpoziumo dalį „Vėjas“. Idėją realizavo Leonavičius. Pardavus sąjungai priklausantį pastatą V. Grybo gatvėje, Latako g. buvo įkurtas Vilniaus grafikos centras.
Dailininkai buvo aktyvūs visur. Daugelis nuėjo į Piliečių chartiją, kiti, pvz., Giedrius Kazimierėnas, Antanas Beinaravičius (27), prisidėjo prie socialdemokratų partijos įstatų kūrimo.
Su grupe dailininkų priešinomės dailininkų dirbtuvių privatizavimui. Buvo svarbu atgaivinti ir Dailės parodų rūmų veiklą (1992 m. jie atsiskyrė nuo LDS ir tapo Tarptautinio meno centru).
Vienas iš tarptautinių projektų, tęsiančių ryšius su nepriklausomybę atgavusiomis Latvija ir Estija, – Vilniaus tapybos trienalė (1988). Įvykus pasikeitimams LDS valdyboje, mes, naujoji valdžia, susirūpinome jaunųjų menininkų ugdymu ir įtraukimu į parodas. Pasipriešinome senbuviams, mums rūpėjo įtraukti į Lietuvos tapybos kolekcijas jaunesnės kartos menininkų - Jono Gasiūno, Šarūno Saukos, Algio Skačkausko ir kt. (28) kūrinių.
O svajonė turėti kūrybos namus Nidoje ir dirbtuvę Paryžiuje realizuota vėliau. Galimybė atsiverti pasauliui ir idėja įsigyti menininkų rezidenciją Paryžiuje – Cité Internationale des Arts – atsirado jau man 1989 m. tapus VDA Tapybos katedros vedėju.
Meno rezidencijos pradžia – mano pirmoji kelionė į Paryžių 1992 m. laimėjus programos „Rytų tėkmė“ konkursą. Programa buvo skirta frankomanams, norintiems skleisti prancūzų kultūrą.
Reziduodamas Paryžiuje, Cité Internationale des Arts erdvėje, pamačiau, kad galima rengti parodas, o po metų pateikiau ir paraišką. Kitais metais jau vykau į Paryžių. Susikroviau parodai skirtus paveikslus į seną sovietinį „Moskvičių“. Tuo metu 10-metis sūnus Antanas vyko su manimi įsitaisęs šalia paveikslų, kartu keliavo ir žmona keramikė Aldona Šaltenienė.
Per parodos atidarymą tuometinei Cité Internationale des Arts direktorei padarė įspūdį pirmojo ambasadoriaus Prancūzijoje, kompozitoriaus Osvaldo Balakausko (29) apsilankymas. Ji ir pasiūlė Lietuvai, kaip ir kitoms šalims, turėti savo studiją Cité Internationale des Arts. 1993 ar 1994 m. Kultūros ministerija gavo oficialų kvietimą iš Prancūzijos. Menotyrininkas Viktoras Liutkus, tuo metu dirbęs Kultūros ministerijoje, sakė, kad yra toks raštas iš prancūzų, bet niekas į jį nekreipia dėmesio. Ėjau pas tuometinį VDA rektorių Vytautą Brėdikį, sakiau, kad yra unikali galimybė. Reikalai į gerąją pusę pasisuko tik kai buvau išrinktas rektoriumi ir pasinaudojau pažintimi su Česlovu Juršėnu, kurį pažinojau iš Sąjūdžio laikų ir kelionės į Zalcburgą 1988-aisiais. Juršėnui išdėsčiau reikalą – Lietuva gali turėti studiją. Juršėnas iš karto pažadėjo pakeisti įsakymo formuluotę dėl Dailės akademijai skiriamų lėšų. Vyriausybė Paryžiaus studijai pastatyti skyrė apie 300 tūkst. vagnorkių (31). Studijos savininke VDA tapo iš karto, kai tik galėjom panaudoti lėšas. Per tuos 30 metų daugybė menininkų turėjo galimybę joje reziduoti, ten vyko ir kompozitoriai, ir menotyrininkai, ir VDA studentams skirdavom premijas.
Studentiška svajonė apie stebuklingą vietą dailininkams įsikūnijo įkūrus Nidos meno koloniją. Prisimenu, tėvas (32), dar prieš karą keliavęs iš Karaliaučiaus per visą Neringą, vis kliedėdavo, kad Lietuvoje yra Sacharos dykuma. Pirmame kurse Dailės instituto sportinėje stovykloje vis fiksavau Nidos kraštovaizdį (niekas kitas nepaišė) ir visą laiką kažkas kirbėjo, kad tokia vieta labai tinkama dailininkams. Galimybė realizuota tapus rektoriumi.
Iš didesnių tarptautinių projektų paminėčiau „Grupės 24“ (tuo metu dauguma jų buvo LDS nariai) parodos organizavimą Paryžiuje 1994-aisiais (išvažiuoti norėjo visi, tik ne visi autoriai galėjo nuvykti). Taip pat – nemažą LDS narių parodą Gotlande, nuplukdytą jachta „Dailė“ (dalyvavo G. Karalius, B. Leonavičius, V. Liutkus).
Svarbi tarptautinių ryšių dalis buvo įtraukti lietuvių išeivijos menininkus į bendrą veiklą. Vienas pirmųjų didelių tarptautinių projektų – minėtas pleneras „Vėjas“ Nidoje. Jame dalyvavo išeivijos menininkė E. Gaputytė, pirmą kartą į Lietuvą atvyko (33) daug užsieniečių menininkų.
Kitos galimybės plėtojosi lygiagrečiai. Viena jų – pasiruošimas 4-ajam kultūros kongresui (1990), kuriame kartu po sovietų okupacijos dalyvavo ir lietuvių išeiviai kultūros atstovai.
Taip pat plėtojome ryšius su išeivijos menininkais. Kęstutis Zapkus sakė, kad atvyks, kai Lietuva bus nepriklausoma. Jo paroda surengta prieš nepriklausomybę, o Kęstutis atvyko dėstytojauti VDA 1992-aisiais. Susitikau su Kaziu Varneliu (jis norėjo parodyti lietuviams, kaip kurti šiuolaikinį muziejų), vienu ryškiausiu oparto atstovu, kalbinom, kad parvežtų kolekciją į Lietuvą, važiavau į JAV. Su tapytoju Pranu Lape svajojom apie nacionalinę galeriją, matavom žingsniais Vidaus reikalų ministerijos pastato dydį. Buvo atvykęs menininkas Albinas Elskus, Elena Gaputytė ne tik dalyvavo plenere „Vėjas“, bet ir padovanojo savo darbų – instaliaciją VDA ir LND muziejui.
Summary in English
THE INTERNATIONAL RELATIONS OF THE LITHUANIAN ARTISTS' ASSOCIATION:
LATE 1980s - EARLY 1990s
Despite having no experience in Western cultural management, the first Lithuanian cultural diplomats – who were representatives of the Lithuanian Artists’ Association – bravely ventured into the largely unknown field of international cultural relations by engaging with various cultural institutions even before Lithuania regained its independence. Although their involvement with the Lithuanian Artists’ Association was brief, it paved the way for further international cooperation projects in Lithuania.
The first exhibitions of Lithuanian artwork took place in Germany and the Nordic countries. The exhibition’s main sponsors, who were representatives of American corporations, flew in by helicopter to attend a large presentation of Lithuanian art in the Norwegian city of Moss. However, who would have thought that, at the end of the 1980s, the main apparatus connecting Lithuanian culture with the world was a fax machine that had been brought to Lithuania illegally on the yacht Dailė?
In interviews conducted by Saulė Mažeikaitė with the painter and head of the Painting Department at the Vilnius Academy of Arts, Arvydas Šaltenis; the interdisciplinary art representative and professor at the Painting Department of the Vilnius Academy of Arts, Konstantinas Bogdanas; and Naglis Nasvytis, a former sculptor and the head of a company representing the most famous foreign brands of interior and home music reproduction systems in Lithuania, you will discover facts and methods that not only accelerated the Artists’ Association’s chances of becoming part of Western cultural processes, but also those of representatives of newly emerging institutions. Together with art historian Raminta Jurėnaitė, who collaborated with the LAA, they played an active role in a new beginning in the distant 1990s.
(1) Raminta Jurėnaitė oficialiai neatstovavo LDS, bet dažnai įsitraukdavo į tarptautinio bendradarbiavimo projektus.
(2) Skaidra Trilupaitytė. „Lietuvos dailės gyvenimas ir institucijų kaita“. Artseria, 2017.
(3) 1989 m. liepos 24 d. LTSR MT nutarimu Nr. 164 įregistruoti nepriklausomos LDS įstatai (Skaidra Trilupaitytė. Lietuvos dailės gyvenimas ir institucijų kaita. Sovietmečio pabaiga–nepriklausomybės pradžia. In: artseria, 2017, p. 45.)
(4) LDS sekretorių buvo net keli: Arvydas Šaltenis buvo atsakingasis sekretorius ir Lietuvos dailės fondo vadovas, Vaclovas Krutinis atsakingas už ūkį, Naglis Nasvytis – sekretorius tarptautiniams santykiams ir parodų organizavimui.
(5) Dabar Kosciuškos g. 28, Vilniuje, įsikūrusi Šventojo Sosto nunciatūra.
(6) Naglio Nasvyčio pasakojime.
(7) rus. Noriu išsiųsti faksą.
(9) Ir Naglio Nasvyčio pasakojime.
(10) Lietuvoje LDS rengiamos trienalės: Vilniaus tapybos (nuo 1969), Pabaltijo (dabar Baltijos) knygos meno (nuo 1970), Pabaltijo jaunųjų dailininkų vaizduojamosios dailės (nuo 1979; nuo 1991 – Baltijos tarptautinio meno), Pabaltijo (dabar Baltijos) medalių (nuo 1985), Mažosios grafikos (nuo 1994; visos Vilniuje).
(11) 1988 m. spalis ir lapkritis, Lietuvos jaunųjų dailininkų kūrybos paroda Sentendrės miesto galerijoje.
(12) Margarita Jankauskaitė, tuo metu ką tik pradėjusi dirbti LDS, buvo viena iš Potsdamo meno mugės rengėjų. Anot jos, rinkinyje buvo taikomosios dailės kūriniai, labai skirtingo lygio, skirti parduoti.
(13) 11 vietų lengvoji mašina, pagaminta Latvijoje.
(14) 3,14 fondą 1989 m. įkūrė trys menininkai, studijavę ir ilgesnį laiką praleidę užsienyje. Grįžę į Norvegiją, jie atrado bendrą pomėgį ir pradėjo organizuoti susitikimus bei parodų mainus tarp kolegų iš skirtingų kultūrų ir regionų. Tuo metu tai buvo gana unikalus požiūris į parodų praktiką Norvegijoje. Įkūrėjai, bendradarbiaudami su kitais muziejais ir galerijomis, kasmet surengdavo daugybę tarptautinių parodų. Nuo 1999 m. 3,14 gavo savo parodų erdvę Bergeno Vågsallmenningeno rajone. Grafikas Gøranas Ohldieckas, prieš persikeldamas į Londoną, studijavo Bergene ir vėliau išvyko į Varšuvą tolimesnėms grafikos studijoms.
(15) Šiuo metu Klaipėdos universiteto vyriausioji mokslo darbuotoja, profesorė doc. dr. Audronė Bliujienė, https://briai.ku.lt/darbuotojai/mokslo–darbuotojai/audrone–bliujiene/.
(16) Bronius Leonavičius – 1987–1992 m. LDS pirmininkas.1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, 1988–1990 m. Sąjūdžio Seimo narys. 1990–1994 m. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros prezidentas. Vilniaus grafikos meno centro vienas steigėjų (1995).
(17) Algimantas Nasvytis (1928–2018) – vienas žymiausių XX a. Lietuvos architektų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.
(18) GALLERI F 15 buvo įkurta 1966 m. ir yra viena seniausių bei prestižiškiausių Norvegijos parodų erdvių, skirtų šiuolaikiniam menui ir amatams.
(19) Dabar Krivių g., Vilnius.
(20) 1984 m. LDS įsigijo jachtą „Dailė“. Amžinatilsį Romanas Borisovas turėjo pažinčių įvairiose maskvos organizacijoje, skirstančiose įmonėms laivus. Borisovas atrado būdą sąjungai įsigyti jachtą. Įkūrėme LDS buriavimo sekciją, prisijungė daug žmonių. „Lietuva“, „Dailė“ ir „Audra“ – trys pirmosios Lietuvos jachtos, perplaukusios Atlantą.
(21) Iš galerijos „F15“ paroda buvo perkelta į Stokholmą, o Arūno Vaitkūno darbą įsigijo Silkeborgo muziejus Danijoje (Raminta Jurėnaitė. Daugiakalbiai peizažai 1971–2021), in: Vilniaus dailės akademijos leidykla, p. 21.
(22) „Mobil Oil Corporation“ – prekės ženklas, priklausantis Amerikos naftos ir dujų korporacijai „ExxonMobil“.
(23) LTSR DS suvažiavimas, 1987 m. lapkričio 13–14 d.
(24) Visi trys pretendentai (Bronius Leonavičius, Jonas Gudmonas, Kęstutis Musteikis) buvo nepartiniai.
(25) Arvydas Šaltenis – 1987–1990 m. LDS atsakingasis sekretorius, 1988–1991 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Seimo kultūros komisijos pirmininkas, 1989–1994 m. Tapybos katedros vedėjas, 2004–2010 m. Vilniaus dailės akademijos rektorius.
(26) Vincentas Gečas (1931–2020) – lietuvių tapytojas, Dailės instituto rektorius, profesorius.
(27) Antanas Beinarvičius (1943–2019) – lietuvių tapytojas.
(28) Aštuntoji Vilniaus tapybos trienalė: [1990, katalogas] = The eight Vilnius painting triennial / Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos dailės fondas, Lietuvos dailės parodų direkcija; [sudarytojas Audrius Dzikaras]; [į anglų kalbą vertė Violeta Vieversevičiūtė]. 1988
(29) Osvaldas Balakauskas - lietuvių kompozitorius, LMTA profesorius. 1992–94 Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Prancūzijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje.
(30) 1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, 1992 m. seniūno pavaduotojas. 1992–2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys, 1993–1996 ir 2008 m. Seimo pirmininkas.
(31) 1991–1993 m. Lietuvos laikinieji pinigai.
(32) Lietuvių pedagogas, literatūrologas Rapolas Šaltenis (1908–2007).
(33) Daugiau – rež. Juozas Javaičio filme apie plenerą „Vėjas“. Lietuvos televizijos kultūros laidų redakcija
Komentarai