Vaiva Monika Lanskoronskytė
- 02-13
- 8 min. skaitymo
IRENA MIKA
ESU BEGALINIO TINKLO DALIS
Tapytoja Irena Mika – intriguojanti ekspresyvia koloristine tapyba, įsimintina nepaprastai spalvingu savo pirmosios privačios galerijos Kaune gyvenimu. Irenos Mikuličiūtės erdvė – tarsi savita kelionė laiku, kur ne tik studijos sienos, bet ir visi daiktai, baldai, langai kvėpuoja tapybos potėpiais. Akimirką per Irenos pasakojamas istorijas pasijunti nepriklausomos Lietuvos Kaune, akimirką – XX a. pradžios Paryžiuje.
Su Irena Mika kalbamės apie jos ilgametę meninę paiešką gilinantis į portreto žanrą, savitai plečiant bei interpretuojant jo ribas. Tapytoja įvairių istorinių ir šiuolaikinių asmenybių bei savo pačios portretais gvildena jai rūpimas temas – nepaliaujamo proceso, vidinės kelionės, egzistencinių klausimų. Kai kurie portretai subtiliais potėpiais gula ant stipriai įkrautos jų aplinkos, tarsi iš jos išnyra o kai kurie tiesiog smogia tapytojos pagauta vidine asmenybės jėga. Menininkė renkasi vaizduoti ne tik asmenybių, bet ir įvairių reiškinių ar jausenų portretus. Taip pat dažnai išeina už tapybos žanro ribų ir tiksliausia priemone atitinkamam portretui išreikšti pasirenka „ready-made“ elementą.
Šiuo metu egzistencinį nerimą dėl geopolitinio ir ekologinio pasaulio likimo išgyvenanti menininkė gręžiasi į gyvūniją ir, tyrinėdama gamtos pasaulį, per kūrybą ieško atramų.
Esu tinkle. Kaip voras, mezgantis jį visą gyvenimą. Bet kiekvienas vabzdys rezga jį tik duotą laiką. Esame riboti šioje erdvėje, kada nors kiekvienas iškeliausime anapilin. Duok Dieve, kad, kol būsiu šioje Žemėje, niekuomet nenustosiu verpti savojo tinklo. O jame – daug dedamųjų.
Gyvenu vizualiojo meno lauke ir kaip kūrėja, ir kaip galerininkė bei parodų kuratorė, pedagogė, bet jaučiu, kad mano kūrybą maitina ir kitos kultūros sritys – muzika, literatūra, filosofinė mintis. Mano asmeninis tinklas tarsi įsimezga, susipina su tuo, ką gaunu iš kitų kūrėjų verpiamų istorijų.
Labai daug įkvėpimo esu patyrusi kasmetiniuose „Šiaurės vasaros“ forumo susitikimuose. 2022 m. tema buvo „Gyvūnai ir kiti“ – kiek pagyvenusi mintyse, ji iškilo, transformavosi mano drobėse. Kas yra gyvūnas? Kuo žmogus į jį panašus? Be abejo, iš esmės mes taip pat esame gyvūnai, bet jaučiamės turį nemirtingą dvasią. Ji mus iškelia.
Esame kultūros istorijos kūrėjai. Katinai taip pat gyveno Egipto laikais ir buvo aukštinami dėl išminties, bet patys piramidžių nestatė.
O gal jie tiesiog buvo pakankamai išmintingi ir suprato, kad jų statyti neverta?
Šiandienių įvykių kontekste kyla labai daug klausimų, ką apskritai verta statyti. Pamenu 2023 m. „Šiaurės vasaros“ forumą, jo tema buvo „Pasikalbėkime apie siaubą“. Tada įvardyta nejaukos sąvoka giliai įsirėžė atmintyje. Būtent tai šiuo metu visi išgyvename, nes pasaulis atsidūręs dramatiškoje situacijoje, viskas labai suintensyvėjo. Kaip tą nejauką išbūti? Kas tai yra? Neapibrėžtumas? Baimė?
Mano pasirinkimas jos akivaizdoje gal kiek netipiškas. Nenoriu savo kūryba rodyti agresijos, smurto, kraujo ir taip dar labiau stiprinti šią būseną. Jokiais būdais nenoriu kurti saldaus, netikro grožio, bet siekiu harmonijos ir gėrio tarsi atsvaros. Dar visai neseniai tiek paveikslais, tiek meno objektais interpretavau įvairių žmonių portretus, o dabar ėmiausi gyvūnų atvaizdų.
Man malonu tapyti gyvūnus. Gyvūnų, vabzdžių, paukščių tapymas turbūt labiausiai padeda išgyventi nerimą.
Tyrinėdama bites sužinojau, kad jos turi ypatingą regą: penkias dviejų tipų akis, atliekančias skirtingas funkcijas. Vabzdžio viršugalvyje yra trys mažos, labai jautrios šviesai akelės. Jomis bitės mato ir tamsoje. Kiekviena akis suvokia atskirą aplinkos dalį ir visa tai paverčia vientisu vaizdu. Mokslininkai šio tipo regėjimą vadina mozaikiniu. Bitės egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Kad jų būta neogeno amžiuje, liudija Prancūzijos šio laikotarpio nuogulose rasta suakmenėjusi bitė.
Pati savo kūriniuose irgi siekiu kitaip išgyventi laiką ir naujai pamatyti aplinką. Man savaip artimas poeto Tomo Petrulio pasaulis. Jis keičia nusistovėjusius tradicinius naratyvus, ieško kitų vaizdavimo būdų, naujo požiūrio į struktūrą. Tarp žodžių, erdvės, tarp tų konstrukcijų randasi kitas pasaulis, kurio mes nematome, bet jaučiame. Man tai labai artima. Ieškau būtent tokios išraiškos. Tai pajaučiau kurdama žmonių portretus – siekį užčiuopti esamą, bet nematomą subjekto pasaulį.
Asmenybių portretai jūsų tapyboje nėra tiesioginiai atvaizdai – labiau charakterio linija atmosferoje. Gyvūno portretas nevaizduoja konkretaus sutvėrimo ir išreiškia vaizduojamos rūšies idėją. Charakteringiausia tų portretų dalis – akys.
Annabelle Dufourcq teigia, kad žmogiškumas ir gyvūniškumas taip koreliuoja tarpusavyje, jog pasaulis be gyvūnų neįmanomas. Visiškai neįmanoma, kad subjektas pats vienas, izoliuotas nuo kitų, be orientacijos bendroje erdvėje ir intersubjektyviame laike, galėtų suprasti pasaulį ir apsibrėžti jo prasmę. Taigi žmogiškumas ir gyvūniškumas papildo vienas kitą. Gyvūnai praplečia žmonių patirties horizontus, o žmonės – gyvūnų. Toks papildymas paplitęs ir tarp kitų gyvūnų ar net augalų kaip simbiotinės sąveikos formos. Todėl, nepaisant skirtingų patirties perspektyvų, žmogų ir gyvūną sieja bendras gyvybės pasaulis.
Taip, jis privalo būti vientisas, nes kitaip neišgyventų. Kaip ir visa gamta – samanos, dykumos ekosistema, pieva, medžiai.
Pasak vokiečių gamtininko Peterio Wohllebeno, miško vidinis ryšys primena žmonių šeimas. Medžiai jaučia, suvokia ir atsimena. Tai pati esu ne kartą patyrusi. Sodyboje turiu ąžuolą, su kuriuo jaučiu gilų ryšį. Kaskart atvažiavusi prieinu prie jo, priglaudžiu rankas, pasisveikinu ir gaunu informacijos. Jaučiu, kad turiu tai daryti. Trenkus žaibui, medžio žaizda rasojo. Glosčiau jį, kad užgytų. Pridėjusi rankas prie ąžuolo kamieno, net jaučiu, kaip jos įkaista.
Jūsų naujame gyvūnų portretų cikle skleidžiasi ir tam tikras ekologinis nerimas – viena vertus, įsimąstymas į gyvūnijos temą tampa tarsi priebėga nuo pasaulyje vykstančių neramumų, kita vertus, esate minėjusi, kad reflektuojate ir gamtai žmonių pasaulio daromą skriaudą.
Pasak filosofo Daliaus Jonkaus, gyvybės sąmoningumas prasideda ten, kur gyviai konstituoja save ir aplinkinį pasaulį per gyvenamo kūno ir su juo susijusio jusliškumo patirtį. Kūniškos sąmonės juslinė medžiaga transformuojama į suvokimus. Kita vertus, gyvūnai per savo kūną ne tik suvokia aplinką, bet ir patys tampa suvokiami. Gyvūnų subjektyvumas, kaip ir žmonių, nėra duotas tiesiogiai, o aprezentacijos būdu – per kūniškas nuorodas ir išraiškas.
Taip atsirado portretuojami gyvūnai. Čia labai svarbi spalva. Per ją atskleidžiu gyvūno charakterį.
Mąstydama apie pasaulio kontekstą, suvokiu, jog Europa ir Amerika – atskiros gentys, atskiri kultūriniai susibūrimai. Jos abi turi savo pasaulėjautą, mąsto, išgyvena, bet, deja, gigantės Amerikos prezidentas staiga pareiškia, kad pumpuosime naftą, nusigręšime nuo žaliojo kurso. Jie tik dar labiau siaubs Žemės rutulį, kankins jį, kurs daugiau katastrofų, o senutė Europa jau nepajėgi rungtis, Amerikai nebesvarbi jos nuomonė. Europos, norinčios išlaikyti žaliąją energiją, pasisakančios prieš gyvūnų kailių naudojimą, palmių pjovimą ir kt. Tai sukrečia. Čia nieko naujo. Kiekvienas, kuris šiek tiek jautresnis ir mąstantis, šitai išgyvena. Sunaikinkime Žemės rutulį su nuostabiu palikimu – nuo Egipto piramidžių iki šiuolaikinių statinių – ir skriskime į Marsą, kad sunaikintume dar vieną Saulės sistemos planetą.
Visos patirtys, kurias išgyvenate, natūraliai skleidžiasi ir darbuose. Kaip jūsų tapyboje atsispindi egzistencinis nerimas?
Manau, kad su šiuo egzistenciniu nerimu kovoju klausydama Gustavo Mahlerio, Hectoro Berliozo, Wolfgango Amedeus Mozarto „Rekviem“ ir kitų kompozitorių kūrinių, taip pat gyventi ir pozityviai mąstyti padeda LRT laida „Modus“, kurią veda kompozitoriai Šarūnas Nakas ir Viktoras Gerulaitis.
Kurti įkvepia ir atrasti jauni kūrėjai. Viena jų – rašytoja Ieva Dumbrytė, kuri, aštuonias valandas per dieną dirbdama banke pinigų plovimo prevencijos skyriuje, dar turi energijos rašyti. Viena jos įspūdingų knygų „Šaltienos bistro“ išrinkta kūrybiškiausia 2021 m. knyga.
Iš poezijos, filosofijos traktatų, kuriuose ieškoma pusiausvyros, statau pastolius, ant kurių laikosi mano kūrybos namai. Ieškau ne siaubo, o pusiausvyros. Be abejo, gerai įsižiūrėjus matyti ir virpėjimo, ir šiurpo, bet stengiuosi tai perlaužti į pozityvą, kurti atsvarą.
Puikiai pamenu, kaip, siaučiant Los Andželo gaisrams, viešai paskelbėte jiems dedikuotą portretą.
Šį nerimą jaučiau jau anksčiau, kūrinys gimė prieš tai – kaip pranašystė. Kas tvyro ore, nejučiomis įsirašo ir į darbus. Vis dėlto žmogaus dvasia yra amžina, paliksime tik savo kūnus, o siela gyvens toliau. Šis tikėjimas mane gelbėja. Aišku, atsisveikinimo akimirka, kai jau kūnas iš tikrųjų atsiskirs nuo sielos, bus iššūkis ir drama. Nesunku apie tai jaukiai šnekučiuotis patogiai įsitaisius fotelyje.
Jau kurį laiką kalbamės apie jūsų kuriamus portretus – nuo asmenybės, reiškinio, egzistencinio nerimo iki šiuo metu tapomo gyvūno. O kaip apskritai jūsų gyvenime atsirado portreto žanras, kurį jau tiek metų gvildenate įvairiais aspektais?
Portretus ant smėlio pagaliuku paišiau dar ankstyvoje vaikystėje. Man portretas svarbus visą gyvenimą. Be abejo, vienu metu buvau nuo jo kiek nutolusi, tapiau peizažus, abstrakcijas. Jaunystėje labai dažnai važinėjau į plenerus, įkvėpimo sėmiausi iš natūros.
Bet varijuojate portretu ir perkeltine prasme, plečiate žanro ribas. Gal tuomet ir kitų žanrų paveikslai galėtų tapti tam tikrų reiškinių portretais? Kur būtų riba?
Peizažas yra kraštovaizdžio portretas. Peizažo linijos – charakterio esmė. Man svarbus sinestezinis intelektas. Tai mūsų psichofiziologijos suvokimo pagrindas. Noriu savo portretuose parodyti ne konkrečius bruožus, bet tai, kaip jaučiu žmogų, ką matau už jo fizinių ribų. Pasaulis aplink mane gyvena savo gyvenimą, viskas visur kinta. Kartą labai sukrėtė staigi vienos kultūros asmenybės mirtis ir, kurdama jos portretą, bandžiau nutapyti tą skausmą, išgyvenimą. Bruožai mano portretuose fragmentiški, nors asmenybę galima pažinti. Labai svarbus vaidmuo tenka koloritui.
Labai įdomu, kai, kurdama portretus, drąsiai išeinate už tapybos žanro ribų, kai kuriais atvejais nusprendžiate, kad portretą tiksliau pavaizduotų ready-made objektas. Kaip ateina tokie pasirinkimai? Kas juos lemia?
Skirtingi raiškos būdai papildo vienas kitą. Prieš pora metų LDS portreto žanrui skirtoje parodoje drobę su savo atvaizdu numečiau prie durų ir leidau visiems mindyti, nes paprasčiausiai ant sienos kabantis paveikslas tuo atveju nebūtų išreiškęs mano įsigyvenimo į dabartinę pasaulio situaciją, kurioje tiek daug susipriešinimo, nedraugiškumo, susvetimėjimo. Rinkausi duoti žmonėms save kaip galimybę išsikrauti. Leidau save nuplakti. Man artima Baroko epochos žmogaus nusižeminimo idėja, kai turtingi žmonės rinkdavosi būti palaidoti po bažnyčios slenksčiu.
Kitas mano autoportretas – paletė, ant kurios maišiau dažus. Tai pats taikliausias mano atvaizdas, kur sudėta tiek jausmų, emocijų, sumaišyta spalva, reikalinga būtent šiuo momentu, kad išreikštum tai, ką jauti.
Plėtodama objektų temą, ieškojau medžiagos, tuomet Sara Poisson pasiūlė paskaityti lenkų poeto Zbignevo Herberto poezijos knygą, kurioje buvo liežuviui, laikrodžiui, stalui skirtų eilėraščių. Būtent to ir reikėjo – atrasti vaizdinę išraišką žodžiams ne taip ir paprasta. Tam reikalingas ilgų paieškų, mąstymo kelias.
Liežuvio portreto niekas nebūtų geriau išreiškęs nei sodyboje rastas laukinio bičių korio fragmentas. Tai tokia sudėtinga, tiek jautrių nervų turinti struktūra. Niekas jos nebūtų atspindėjęs geriau nei idealiai gamtos apskaičiuotas bičių korio kosmosas.
Dar norėčiau paminėti savo labai vertinamos rašytojos Saros Poisson portretą. Tapydama jam išreikšti taip pat pasirinkau objektą – mažytę spintelę su stiklinėmis durelėmis. Pati rašytoja vietoje knygų pasiūlė į ją įdėti dilgėlių. Iš tiesų jį yra ir aštri, ir įžvalgi, liaudiškai pasakyčiau – dilginanti.
Įsteigėte pačią pirmąją privačią meno galeriją nepriklausomoje Lietuvoje. Jos gyvavimo pradžioje taip pat turėjo virti savitas gyvenimas, galbūt buvo juntama ir tam tikra virsmo dvasia?
Taip, laikas tuomet buvo kitoks. Tačiau galerija įkurta 1991 m., Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę. Iki tol ketverius metus dirbau Nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre, turėjau galimybę mokytis iš restauratorių Balio Pakšto, Onutės Šmigelskaitės, tuometinio direktoriaus Romualdo Budrio. Šis darbas taip pat paskatino atidaryti savo galeriją. Svarbu paminėti, kad galerijos menotyrininku buvo Algis Uždavinys, ypatinga asmenybė – filosofas, mąstytojas. Jo straipsniai ir šiandien aktualūs, gilūs. Dabar Anykščiuose pas dr. Jolantą Zabulytę vyksta vadinamosios Uždavininės, kur tęsiamos ir plėtojamos Algio Uždavinio, vieno žymiausių antikos, neoplatonizmo filosofijos tyrėjų, islamo studijų lietuvių specialisto, idėjos.
Garsus skulptorius Robertas Antinis, architektas Eugenijus Miliūnas, suprojektavęs Kauno „Žalgirio“ areną, ir aš – trise įkūrėme galeriją-dailės studiją. Jie buvo mano IDĖJOS moraliniai palaikytojai. Iki tol Lietuvoje teveikė dailės salonai, eksponuojantys taikomojo meno, juvelyrikos darbus.
Mūsų naujovė buvo ta, kad pristatėme tik tapybą ir skulptūrą, rengėme grynojo meno parodas. Tokiam sprendimui reikėjo drąsos. Lietuvoje tai buvo visiškai nauja.
Per daugiau nei tris dešimtmečius buvo suorganizuota daug parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, plenerų, akcijų. Viena linksmiausių – „Kaunas Jazz ant Grindinio“, vykstanti nuo 1999-ųjų.
Kai visą gyvenimą esi statytojas ir ateina griūtis (nors nežinia, ar ji iš tiesų įvyks), kyla įvairių egzistencinių klausimų. Nors tai turbūt Žemėje dėsninga. Susinaikinti. Sunaikinti kultūras.
Kaip kažkokie neišvengiami ciklai...
Taip, ir tu turi jiems paklusti. Aišku, dauguma žmonių, kad pasilengvintų gyvenimą, apie tai visai negalvoja – nejaučia grėsmės, vengia šios akistatos, keliauja, statosi namus. Gal irgi teisingai elgiasi...
Manau, kad taip, nes jei leistumeisi visiškai užvaldomas grėsmės, paprasčiausiai nebepajėgtum nieko daryti...
Su ta grėsme reikia kovoti. Todėl skaitau knygas, ieškau bendraminčių, žiūriu parodas. Dabar labai intensyvus kūrybinis pasaulis – tiek žodžio, tiek vaizduojamojo meno, tiek teatro. Niekuomet nėra buvę tokio kultūrinių renginių srauto.
Net ir šie savaip naivūs gyvūnėlių portretai dabartinės agresijos erdvėje yra savitas pasipriešinimas. Tai – mano statinio dalis, kuri padeda išgyventi. Greičiausiai, statyti, nujaučiant, kad viskas bus sugriauta, iš dalies yra didvyriškumas.
Komentarai