VDA prof. Eglė Ganda Bogdanienė
- 02-11
- 30 min. skaitymo
ASMENYBĖS, KEITUSIOS LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGOS VEIDĄ
Šių metų spalio 6 d. sukanka 90 metų, kai Kaune buvo įkurta Lietuvos dailininkų sąjunga (1).
Lietuvos dailininkų sąjungos istorija – srauni, plati, intakų maitinama srovė, kurioje plėtojasi valstybės ir asmenybių dramos, slypi romano puslapių verti prisiminimai, nežabotos kūrybinės aistros ir ryškiausi žmogiškojo įkvėpimo pavyzdžiai.
1935 m. rugpjūtį, po Pirmąjį pasaulio lietuvių kongresą lydėjusios apžvalginės dailės parodos, grupė parodos dalyvių nutarė įsteigti dailininkus vienijančią, jų teisėms atstovaujančią, kūrybą ir jos sklaidą organizuojančią, Lietuvos kultūros raidai įtaką darančią organizaciją. Įdomu, kad iniciatyvinė grupė įvardijo problemas, kurias galima būtų tiesiogiai pernešti ir į šiandieną: pernelyg mažas finansavimas kultūrai, nepakankamas atlygis dailininkams, siekiamybė skirti procentą menui nuo visuomeninių statybų sąmatos.
Susirinkimas įgaliojo 29 dailininkų iniciatyvinę grupę parengti įstatus ir kitus steigimui reikalingus dokumentus (iniciatyvinė grupė: V. Vizgirda, J. Zikaras, J. Janulis, Č. Janušas, A. Šepetys, V. Andriušis, L. Vilimas, a. Tamošaitis, A. Valeška, A. Gudaitis, V. Kairiūkštis, V. Petravičius, Č. Kontrimas, V. Norkevičius, V. Ratas-Rataiskis, A. Kučas, P. Aleksandravičius, B. Macutkevičius, J. Steponavičius, B. Bučas, R. Antinis, J. Svirskis, P. Tarabilda, M. Katiliūtė, P. Augius-Augustinavičius, A. Samuolis, P. Rimša, J. Vienožinskis ir P. Galaunė). Pirmuoju Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininku buvo išrinktas Justinas Vienožinskis, vicepirmininku – Antanas Žmuidzinavičius, turto globėju – Adolfas Valeška, iždininku – Juozas Mikėnas, sekretoriumi – Petras Aleksandravičius. 1935 m. LDS sudarė 44 nariai (1936 m. – 75, 1937 m. – 80, 1939 m. – 104) (2). Savo veiklą nuomojamose patalpose Maironio g. 20 Kaune pradėjusi dailininkų organizacija nenumanė, kokie istoriniai išbandymai, politiniai pokyčiai, žmonių likimų griūtys, karas, tremtys, okupacija, migracijos ir grįžimų į tėvynę bangos laukia tiek dailininkų, tiek pačios organizacijos.
Skaitydama 1940 m. sausio 21 d. Telšių „Alkos“ muziejuje atidarytos LDS dailės parodos anotaciją – Gyvename neramius laikus, kada žaibo greitumu kinta Europos žemėlapis, kada daugely vietų dega miestai, griaudžia patrankos. Pasaulio karo įvykiai, laimei, mūsų krašto nėra palietę. Tačiau jie ir mūsuose aiškiai girdimi ir, rodos, turėtų priversti tylėti meno mūzą... (3), supranti, kad mūzų neužtildė nei po keturių mėnesių sovietų sąjungos įvykdyta Lietuvos okupacija, nei po pusantrų metų atėjęs Antrasis pasaulinis karas, nei vėlesni virsmai, ekonominės ar politinės krizės.
Taigi, apžvelgdama Dailininkų sąjungos veiklos metus, istorijos raidą ir pokyčius, pristatysiu ją pirmininkavimo etapais.
Pirmajam LDS pirmininkui tapytojui Justinui Vienožinskiui ir sąjungos veiklą organizuojančiai valdybai buvo aišku, kad viena pagrindinių sąjungos misijų – inicijuoti Lietuvos kultūros problemų sprendimus, kuriuos turėtų įgyvendinti vyriausybė ir prezidentas. Tačiau pirmaisiais sąjungos metais buvo sunku atrasti pačios dailės kūrėjų organizacijos veiklos kryptis ir formas. Ir nors reguliariai vykdavo pavasario ir rudens ekspozicijos, surengta nemažai personalinių parodų, rūpinamasi katalogų leidyba, sąjungos veiklos modelis ir tikslai nebuvo aiškiai apibrėžti. (4)
1936–1938 m. pirmininkaujant Viktorui Vizgirdai, be pakankamai aktyvaus parodų organizavimo, buvo pradėtos leisti dailininkų monografijos. Siekiant sąjungos narių atstovavimo, pradėtos derybos su vyriausybe dėl sąjungos narių privalomo dalyvavimo valstybinėse kultūros ir meno komisijose bendradarbiaujant su architektais, parengti viešųjų konkursų organizavimo nuostatai. Stengiantis gerinti dailininkų materialinę padėtį, pradėtos derybos dėl pajamų mokesčio sumažinimo sąjungos nariams, įsteigtas Fondas, leidžiantis finansiškai paremti skurstančius dailės studentus ir sunkiai sergančius sąjungos narius. Užsienio patirtimi besidalijantys sąjungos nariai skleidė iniciatyvą privaloma tvarka skirti procentą nuo statybų naujų pastatų dekoravimui, skatino steigti valstybines premijas sėkmingai parodose dalyvaujantiems dailininkams. Vadovaujant Vizgirdai, buvo pradėta tarptautinė meno sklaida, surengtos lietuvių dailės parodos Rygoje ir Taline, taip pat Pasaulinėje mokslo ir technikos pasiekimų parodoje Paryžiuje. Be kasmetinių rudens parodų, Kultūros muziejuje buvo organizuojamos Užsienio menininkų parodos (1936 m. – belgų, 1937 m. – latvių, 1938 m. – estų, vengrų, italų, 1939 m. – prancūzų). Buvo atidaryti dailės skyriai Šiaulių ir Telšių kraštotyros muziejuose. (5) Tačiau tuometinės sąjungos noras veikti kaip profesinei organizacijai, kuriai pirmiausia rūpi narių ekonominė gerovė, sulaukė daugumos sąjungos narių, akcentuojančių meninę kūrybą, kritikos.
1938–1940 m. pirmininko pareigas einant tapytojui Adomui Smetonai, sąjungoje ėmė kurtis sekcijos (padaliniai). 1938 birželį vykusiame visuotiniame susirinkime buvo patvirtinta instrukcija, numatanti „sritinių“ ir „srovinių“ padalinių kūrimo tvarką. Vyresnės kartos, nacionalinės dailės mokyklos kūrėjai susibūrė į realistų sekciją, o radikaliai nusiteikęs jaunimas – į individualistų. Apmaudu, bet ginčai tarp realistų ir individualistų dėl kūrybos stiliaus ir temų vedė į konfliktus ir skilimą. Dailininkai būrėsi į LDS ir aktyvistų, realistų grupę „Daira“.
Po 1940 m. birželio 14 d. sovietų okupacijos naujoji sovietams lojali valdžia Vidaus reikalų ministerijos sprendimu liepos 5 d. įregistravo Lietuvos dailininkų profesinę sąjungą (LDPS), jos nariais tapo buvę LDS ir „Dairos“ nariai, o pirmininku – grafikas Mečislovas Bulaka. Rugpjūtį LDPS pervadinta į LSSR dailininkų sąjungą.
1941-ųjų sausį sąjungos, kuriai tuo metu priklausė 112 asmenų, valdybos pirmininku buvo paskirtas kairuoliškų pažiūrų grafikas, karikatūristas Stepas Žukas. Jo pavaduotojais Kaune tapo tapytojas Zalė Bekeris ir grafikas Vytautas Jurkūnas, Vilniuje – anksčiau nepriklausomoje Lietuvoje dailininkų sąjungą kūrę tapytojas Justinas Vienožinskis ir skulptorius Petras Aleksandravičius. Politinė suirutė ir neapibrėžtumas neleido aktyvios sąjungos veiklos, nors parodos ir toliau vyko tiek Vilniuje ir Kaune, tiek regionuose. Ta proga iš pogrindžio išlindo satyrinis žurnalas „Šluota“, leidžiamas Agitpropagandos komiteto, per 1940 m. 2 pusmetį pasirodė 23 „Šluotos“ numeriai, kuriuose savo agitacinius piešinius publikavo Lietuvos dailės istorijos vadovėliuose minimi dailininkai. Dalis nepriklausomoje Lietuvoje aktyviai kūrusių, tautinę dailės mokyklą puoselėjusių menininkų ėmė kurti sovietų sistemą šlovinančius darbus (A. Gudaičio „Keturių komunarų sušaudymas“, J. Vienožinskio „Valstiečių mitingas“, P. Kalpoko „Raudonosios armijos įžygiavimas“, V. Kašubos bareljefai „darbo ir kovos temomis“ ir kt.). Tais pačiais metais įsteigta J. Mikėno vadovaujama Dailės taryba, turinti skirstyti dailės reikalams valstybės skiriamas lėšas, o dailininkų dirbtuvėms ir ekspozicijoms buvo atiduoti grafo A. Tiškevičiaus rūmai Užutrakyje. Tačiau valdžia neskubėjo remontuoti rūmų, kaltindama dailininkus nepakankamu aktyvumu. Apie rūmus, į kuriuos taip ir nebuvo įsikelta, kalbėta ir sąjungos susirinkime birželio 8-ąją, likus 14 dienų iki nacistinės Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į Lietuvą. (6)
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, komunistuojantys Dailininkų sąjungos vadovai pasitraukė į sovietų sąjungos gilumą, o okupacinė nacių valdžia neprieštaravo Dailininkų sąjungos veiklai okupuotoje teritorijoje.
1942 m. rudenį, gavus generalinio komisaro T. A. von Rentelno leidimą, Lietuvos dailininkų sąjungai Kaune 1942–1944 m. ėmė vadovauti Adalbertas Staneika, o Vilniuje suburti dailininkus pavesta Telesforui Valiui. Okupacijos metais dailininkai buvo atleisti nuo fizinių darbų, turėjo teisę gauti maisto davinį ir priemones kūrybai. Sąjunga iš okupacinės valdžios kasmet gaudavo finansinę paramą, skirtą parodoms organizuoti. Parodos vykdavo Vilniuje ir Kaune, buvo leidžiami parodų plakatai ir katalogai.
Pasitraukus vokiečiams, į Lietuvą su sovietų armija grįžo sovietų sąjungą palaikantys dailininkai. Viena jų – 1944–1956 m. Dailininkų sąjungai vadovauti paskirta LKP sekretoriaus Antano Sniečkaus bendražygė Liuda Vaineikytė. 1945 m. Lietuvos TSR liaudies komisarų taryba patvirtino „Lietuvos TSR tarybinių dailininkų sąjungos statutą“, tapusį juridiniu pagrindu tolesnei sąjungos veiklai. 1946 m. Dailininkų sąjungai priklausė tik 95 nariai. „Teko gyventi bei kurti prisitaikant prie egzistuojančio režimo sąlygų. Būta ir kūrybinės laisvės pažabojimo, ir meninės asmenybės įžeidimo, bet būta ir teigiamų dalykų. Visų pirma tai pasakytina apie kūrybos sąlygas, nors meno raida ir buvo izoliuota nuo pasaulio meno procesų.“ (7) Pirmaisiais Vaineikytės pirmininkavimo metais buvo sukurta Dailininkų sąjungos valdymo struktūra, atnaujinta ir išplėtota Dailės fondo veikla.
1947 m. vasaros pabaigoje puikioje strateginėje vietoje Vilniuje Kosciuškos g. 28 Dailininkų sąjungos administracijos darbui ir renginiams skirti rūmai. Taip pat suteiktos patalpos kūrybinėms dirbtuvėms ir gyvenamieji namai dailininkams. Aktyvią meno dirbinių ir suvenyrų gamybos veiklą vykdė trys „Dailės“ kombinatai Kaune (nuo 1945), Vilniuje ir Klaipėdoje (nuo 1946), turintys savo skyrius Panevėžyje, Šiauliuose, Palangoje ir kitur. Kombinato cechai veikė įvairiose patalpose, pav. Medžio, Metalo ir apiforminimo, Odos cechai – Užupio g. 2. Vitražo krosnys veikė Antakalnyje, vėliau dvi krosnys perkeltos į uždarytą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios koplyčią Trakų gatvėje. Dabartinio Muzikos, teatro ir kino muziejaus patalpose buvo apipavidalinimo padalinys. Uždarytoje Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčioje Užupyje veikė Skulptūros cechas, o Fondo administracija, tapybos, plakatų ir interjero skyriai įsikūrė Pilies g. 32 (buvo Gorkio g. 35) barokiniame dviejų aukštų pastate su atvira arkine galerija (8). Šios įstaigos buvo pavaldžios LTSR dailės fondui (1944–1994). Visi kombinatuose gaminti dirbiniai turėjo būti patvirtinti Meno tarybos. Pirma taryba įkurta 1950 m., jos vadovus ir narius skirdavo Dailininkų sąjunga ir Dailės fondas (9). Penktajame dešimtmetyje kombinatuose pradėta formuoti kūrybinių darbų kryptis, čia monumentalius kūrinius kūrė žymūs menininkai Juozas Mikėnas, Bronius Pundzius, Robertas Antinis, Juozas Kėdainis, Liudvikas Strolis, Vytautas Palaima, Konstantinas Bogdanas, Kazimieras Morkūnas (10). 1952 m. Vilniaus „Dailės“ kombinate buvo sukurtas Žaliojo tilto per Nerį grupinis skulptūrų ansamblis, 2015 m. liepą nukeltas, vykstant diskusijoms tarp politikų, menotyrininkų ir visuomenės, kaip reikėtų žvelgti į praeities monumentus, menančius totalitarinį režimą, okupaciją ir tautos skausmą.
O Vaineikytė sulaukė iš kolegų kritikos ir priekaištų, kad nesiskaito su valdybos nariais ir per ilgai vadovauja sąjungai. 1956 m. suvažiavime, atspindinčiame 6-ajame dešimtmetyje įsivyravusias stalininio režimo pasmerkimo ir politinio atšilimo nuotaikas, buvo išrinktas nauja valdyba ir pirmininkas – tapytojas prof. Vytautas Mackevičius (pirmininkavo 1956–1958 m.). Naujajam pirmininkui ir valdybai teko sudėtingas uždavinys – 1957 m. Maskvoje surengtam I sąjunginiame dailininkų suvažiavime išsikovoti teisę kurti kūrinius, turinčius lietuvių nacionalinį ir individualių autorių savitumą. Tuokart į Maskvą kartu su Vytautu Mackevičiumi vyko Juozas Balčikonis, Juozas Mikėnas, Irena Trečiokaitė-Žebenkienė ir Pertas Aleksandravičius. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje laisvės iliuzijų atsirado tiek gyvenime, tiek mene. Dailininkų sąjungos būstinėje būdavo organizuojami smagūs vakarėliai, į kuriuos patekti būdavo nelengva, dalyvauti juose turėjo teisę tik Dailininkų sąjungos nariai. Kosciuškos g. pastatas būdavo apgultas linksmybių, parodijos spektaklių, rokenrolo garsų ir šokių išsiilgusių sovietmečio menininkų ir inteligentų. (11)
1958 m. Dailininkų sąjungos suvažiavime pirmininku buvo išrinktas grafikas akademikas Jonas Kuzminskis (pirmininkavo 1958–1982 m.), kelerius metus buvęs LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotoju. Tuo metu Dailininkų sąjunga labai išaugo, įsteigti skyriai Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose. 1960 m. sąjunga turėjo 132 narius ir 118 kandidatų, du trečdaliai gyveno ir kūrė Vilniuje, trečdalis – Kaune. Stiprėjo ryšiai su kitomis kūrėjų organizacijomis tiek Lietuvoje, tiek kitose sovietų sąjungos respublikose. Sąjungoje kūrėsi naujos sekcijos, dauguma būrė kūrėjus pagal kūrybos technologijas. Gausias parodas, plenerus, simpoziumus temdydavo nuolatinis sovietinės valdžios atstovų dalyvavimas kultūros renginiuose. 1969 m. pradėtas rengti ir ligi šiol kas trejus metus vyksta vienas svarbiausių LDS renginių – Vilniaus tapybos bienalė (dabar trienalė). Tuometinėje uždaroje, izoliuotoje sovietinėje kultūros erdvėje tokios parodos buvo tikra atgaiva visai dailininkų bendruomenei.
Kuzminskio pirmininkavimo laiku Dailininkų sąjunga ir fondas pastebimai praturtėjo. Buvo pastatytos skulptorių ir grafikų dirbtuvės Grybo g. Vilniuje, kur, ruošdamiesi parodoms ir įgyvendindami užsakymus, nuolat kūrė dešimtys dailininkų. 1961 m. pastatytas modernus Kauno dailės kombinato pastatas, kuriame įsikūrė taikomųjų menų cechai. 1966 m. baigtas statyti Vilniaus dailės kombinato pastatas Kauno g. Per kombinatus buvo įgyvendinami interjero dekoravimo užsakymai, pvz., Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės freskos „Nykštuko“ kavinėje Vilniuje (1964), Teodoro Kazimiero Valaičio metalo plastikos objektai – „Gintaro“, „Dainavos“, „Palangos“ restoranų erdvėse Vilniuje ir kt. Tuo metu atsirado dar viena kombinatų veiklos sritis – dalyvavimas parodose. Kombinatų gaminiai eksponuoti Lietuvos ir užsienio parodose ir mugėse, kur būdavo ne tik pristatomi, bet ir parduodami. Kūrybinių darbų ceche buvo rengiami parodų ekspozicijų Lietuvoje ir užsienyje projektai – „Ekspo-67“ Monrealyje, „Ekspo 70“ Osakoje, kitos tarptautinės parodos, pristatančios sovietų sąjungos meną ir ūkio pasiekimus (12). Fondo veiklos ataskaitoje, pateiktoje X dailininkų suvažiavime, minima, kad 1977–1981 m. Vilniuje kūrybinėmis dirbtuvėmis buvo aprūpinta 50 dailininkų, Kaune – 21, Klaipėdoje – 13, Šiauliuose – 5, Panevėžyje – 2.
1967-aisiais pradėjo veikti LDS kūrybos namai – viešbutis „Palangos dailė“. Keli žingsniai nuo Baltijos jūros, šalia pušų, tylos ir Botanikos parko takų įsikūrė penkių aukštų pastatas, kuriame būdavo organizuojami visasąjunginiai kūrybos plenerai.
LTSR dailės fondas 1967 m. pradėjo parodų paviljono Vilniuje, Vokiečių g. (buv. Muziejaus g. 1) statybas. Tačiau statybų sąmatai išaugus dėl paminklosauginių tyrimų statybų teritorijoje, o fondui neradus galimybių skirti papildomą finansavimą statyboms, 1967 m. gegužės 20 d. potvarkiu Nr. 514-p įpareigojo LTSR kultūros ministeriją perimti iš LTSR dailės fondo statomą pastatą ir, užbaigus statybą, LTSR dailės fondui ilgalaikės nuomos pagrindais skirti patalpas, 300 tūkst. rublių įnašą į pastato statybą, įskaitant į nuomos mokestį.
Ministrų Tarybos 1967 m. gegužės 20 d. potvarkio Nr.514-p ir 1967 m. birželio 1 d. akto pagrindu pastato statyba buvo perduota Kultūros ministerijai. Taigi, ministerija tapo generaliniu parodų paviljono statybos užsakovu. Šį aktą pasirašė LTSR dailės fondo ir Kultūros ministerijos atstovai. Fondas ir ministerija 1967 m. birželio 1 d. susitarė, kad fondo 300 tūkst. rublių įnašas į pastato statybų finansavimą bus kompensuotas – baigus statybas, fondui ministerija perduos dalį pastato patalpų. LTSR dailės fondas ir Lietuvos TSR dailės muziejus 1969 m. lapkričio 24 d. sudarė pastato patalpų nuomos sutartį. Nuomos sutartyje šalys susitarė, kad „Muziejus perdavė Fondui naudoti ilgalaikės nuomos sąlygomis, įskaitydamas išlaidas, susijusias su daliniu dalyvavimu statyboje, į nuomos sąskaitą bendro 958,02 kv. m. ploto patalpas parodų paviljone, esančiame Muziejaus g., namo Nr.2 – .
a) pirmame aukšte – parodų salė 245,26 kv. m. parduotuvė 120,44 kv. m., ūkinės (pagalbinės) patalpos 157,51 kv. m. Iš viso: 523,21 kv. m. Taip pat Fondui buvo perduota pastato administracinė dalis, 3 aukštai – įstaigos plotas 238,80 kv. m., ūkinės (pagalb.) patalpos 196,01 kv. m. Iš viso: 434,81 kv. m. Nuomos sutartimi susitarta, kad „nuomos mokestis per metus sudaro 1 proc. užimamų patalpų vertės, kuri lygi 1803,70 rub. ir įskaitoma dalinio dalyvavimo sumos mokėjimo sąskaita 300.000 rub.“, t. y. LTSR dailės fondo 300 tūkst. rublių įnašas buvo įskaitytas į patalpų nuomos mokestį po 1803,70 rublius per metus.
Pagal sutartį perduotose patalpose LDS ir šiandien organizuoja šiuolaikinio meno parodas, daug metų čia veikia dailės kūrinių salonas, tik, deja, dėl teisės jomis naudotis teko ne vienus metus bylinėtis teismuose su Lietuvos kultūros ministerijos įsteigta biudžetine įstaiga Šiuolaikinio meno centru.
1982 m. Dailininkų sąjungos suvažiavime pirmininku buvo išrinktas skulptorius prof. Konstantinas Bogdanas (pirmininkavo 1982–1987 m.). Devintajame dešimtmetyje prie Dailininkų sąjungos buvo įsteigta „kaimo šefavimo komisija“, ji regionuose organizuodavo parodas, susitikimus su vietos bendruomenėmis. Tuo metu gimė Juknaičių gyvenvietės fenomenas, kai jaunas skulptorius Stasys Kuzma, apsigyvenęs Juknaičiuose, sukūrė aštuonias skulptūras, puošiančias gyvenvietę. Tuo metu gimė ir Smiltynės skulptorių simpoziumų tradicija (1978–1988), įkurtas Martyno Mažvydo skulptūrų parkas Klaipėdoje, pradėti rengti skulptorių simpoziumai Alytuje, Mažeikiuose, Jonavoje. Sprendžiant kūrybinių dirbtuvių stygiaus klausimą, gausėjant monumentalių kūrinių užsakymų 1986 m. Vilniuje buvo pastatytas Skulptūros ir vitražo centras. Tai pastatų kompleksas su didžiuliu angaru, kuriame buvo ir vis dar yra kuriami monumentai, skulptūros, vitražai bei kūriniai viešosioms erdvėms. Čia buvo sukurtos istorinės skulptūros ir paminklai, puošiantys Vilniaus miesto aikštes, skverus, taip pat žymiausi vitražai, freskos ir pano. Centre įsikūrė ir dirbo žymiausi Lietuvos skulptoriai tokie, kaip Juozas Mikėnas, Bronius Pundzius, Robertas Antinis, Konstantinas Bogdanas, Gediminas Karalius, Juozas Kalinauskas, Vladas Urbanavičius, Daliutė Ona Matulaitė, Rimantas Daugintis, Jonas Vasilevičius, taip pat žinomiausi vitražistai Kazimieras Morkūnas, Konstantinas Šatūnas (jo iniciatyva ir darbu buvo įkurtas vitražo gamybos cechas), gamybos sekcijoje dirbo akmenskaldžiai bei kūrinių įgyvendintojai.
Skulptūros ir vitražo centre buvo sukurti kultūriškai svarbūs ir vertingi įvairių Lietuvos miestų kūriniai viešosioms erdvėms bei pastatams. Pats pirmasis čia sukurtas darbas – Rimanto Dauginčio „Lakštingala“, tebestovinti S. Konarskio gatvėje, Vilniuje. Taip pat sukurti skulptorių Juozo Kalinausko, Jono Naruševičiaus ir Antano Žukausko skulptūros Operos ir baleto teatro fasade (1990), Juozo Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės“ (1987) (13) prie Nacionalinės dailės galerijos, Daliutės Onos Matulaitės „Seserys“ – paminklas Lazdynų pelėdai Vilniuje (1995) bei „Gražina“ (2007) LR Seime, skulptoriaus Broniaus Vyšniausko paminklas kalbininkui Kazimierui Būgai Dusetose (1985), Petro Mazūro „Žmogus“ Mykolo Žilinsko dailės galerijos fasade (1986), vitražisto Konstantino Šatūno erdvinis vitražas Vilniaus santuokų rūmuose (1974), vitražas „Muzika“ (1986) St. Vainiūno meno mokyklai, vitražas poilsio namams „Baltija“ (1986–1988) Palangoje. Ir tai tik keletas svarbiausių centre sukurtų darbų. (14)
Tuo metu, tarpininkaujant Dailininkų sąjungai ir fondui, ėmė kurtis individualūs dailininkų kooperatyvai, kuriuose menininkai galėjo gyventi ir dirbti. Tokie kooperatyvai buvo pastatyti M. Margytės, Šilo, Rudens gatvėse.
Vienas įdomiausių faktų iš Bogdano pirmininkavimo laikotarpio – 1984 m. jachtos „Dailė“ („Cetus 44“ modelio, 44 pėdų ilgio, 10 vietų jūrinė jachta) pirkimas. Ir nors anuomet pirmininkas buvo kaltinamas pinigų švaistymu (ji kainavo didelius pinigus – 270 tūkstančių invaliutinių rublių, o tikslinis fondo finansavimas buvo skirtas tik poilsio poreikius tenkinančiam objektui pirkti), vėliau jachta atliko išskirtinį vaidmenį Lietuvos ir Dailininkų sąjungos istorijoje (15).
1989 m. gegužę „Dailė“ kartu su jachtomis - „Lietuva“ ir „Audra“ išplaukė į pirmą simbolinį Lietuvos buriuotojų žygį per Atlanto vandenyną į Ameriką. Įveikusios audringą vandenyną, jachtų įgulos amerikiečiams perdavė Lietuvos Sąjūdžio memorandumą, kuriame buvo rašoma: „Broliai ir sesės, siekdami laisvės ir demokratijos, mes pasiryžę kovoti ir aukotis, nes šventai tikime: sukursime tokią Lietuvą, iš kurios niekas niekur nebus vežamas, tremiamas, iš kurios niekam nereikės bėgti, į kurią galės sugrįžti visi po platųjį pasaulį išblaškyti jos vaikai. Kova bus sėkmingesnė, ir aukos mažesnės, jeigu mus supras pasaulio tautos.“
Sąjūdžio atstovai kreipėsi ir į visus geros valios amerikiečius: „Prašome JAV Senatą, visus pasaulio lietuvius bei dorus kitų tautų žmones – padėkite mums. Suvienytųjų Nacijų Organizacija turi pareikalauti, kad nedelsiant būtų likviduoti stalininio socializmo padariniai, kad Tarybų Sąjungos okupuotos šalys vėl taptų laisvos.“ Anot buvusio Klaipėdos miesto mero Rimanto Taraškevičiaus, 1989-ųjų žygio reikšmė ne menkesnė nei Baltijos kelio.
Atlantą įveikusi jachta „Dailė“ vėliau atliko dar vieną svarbią misiją – iš Vokietijos atgabeno JAV lietuvių atsiųstą radijo stotį – sumontuota ant Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pastato stogo įranga užtikrino laisvą, Kremliaus nekontroliuojamą ryšį su pasauliu (16). 1993 m. blogos techninės būklės jachta „Dailė“ buvo parduota, savininkai keitėsi, 2004 m. jachtą įsigijo ir iki šiol turistiniais tikslais naudoja nidiškis Zigfridas Kairys.
1986 m. Lietuvos dailininkų sąjunga vienijo 790 narius, iš jų 567 gyveno Vilniuje, 153 – Kaune, 29 – Klaipėdoje, 17 – Šiauliuose, 8 – Palangoje, 7 – Panevėžyje, 3 – Druskininkuose, 4 – kitose vietovėse (17).
1987 m. lapkričio 13–14 d. įvyko XI Lietuvos dailininkų suvažiavimas, kuriame pakeista visa ankstesnė vadovybė, o suvažiavime dalyvavęs Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Petras Griškevičius naktį mirė nuo širdies smūgio. Menotyrininkas Viktoras Liutkus prisimena: „Sėdėjome su Ričardu Vaitekūnu Profsąjungų rūmų antrame aukšte ir jis ten ištisai piešė suvažiavimo fragmentus – sceną su joje sėdinčiais partijos ir DS vadovais. Kitą suvažiavimo dieną mums pranešė, kad partijos sekretorius Petras Griškevičius naktį mirė. Sakau, matai Ričardai, užfiksavai istorinį dalyką. Nupiešei, lyg žinodamas. Šie piešiniai turi ir meninę, ir simbolinę reikšmę.“
Dailininkų sąjungos pirmininku tuomet buvo išrinktas grafikas Bronius Leonavičius (pirmininkavo 1987–1992 m.). Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu jis buvo vienas iš 35 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, o 1988–1990 m. – Sąjūdžio Seimo narys. Leonavičius tapo pirmuoju atkurtos Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininku ir Vilniaus grafikos meno centro įkūrimo iniciatoriumi, reikšmingai prisidėjo steigiant Lietuvos autorių teisių asociaciją LATGA, o 1990–1994 m. tapo pirmuoju jos prezidentu.
Pirmieji Lietuvos Sąjūdžio posėdžiai vyko Dailininkų sąjungos pastate Kosciuškos g. 28. Anot Leonavičiaus, „mes nepasakėme garsių kalbų, bet aprengėme Valstybę“. (18)
1988 m. imta rimtai svarstyti LDS ir fondo autonomijos ir juridinius atsiskyrimo nuo maskvos klausimus. Buvo siekiama, kad teisiškai numatyti 2 proc. Lietuvos dailininkų uždirbto honoraro nebūtų pervedami maskvai ir liktų Lietuvos dailės fonde. 1988 m. viduryje įvyko reorganizacija, sujungtos Dailininkų sąjungos ir fondo struktūros, siekiant išvengti maskvos kišimosi į kūrybos ir gamybos klausimus.
1989 m. kovo 11 d. Vilniuje buvo sukviestas neeilinis XII LDS suvažiavimas, kuriame Sąjūdžio remiama LDS vadovybė paskelbė atsiskyrimą nuo TSRS DS (po metų 1990 kovo 11 d. analogišką žingsnį žengė šalies politikai ir paskelbė atkuriantys Lietuvos nepriklausomybę) (19). Prabilus apie laisvę, ir naujai kuriamuose įstatuose buvo siekiama naujai apibrėžti individo ir organizacijos santykį. 1989 m. kovo 15–16 d. maskvoje surengtoje TSRS DS konferencijoje buvo oficialiai atmestas LDS autonomijos klausimas, bet vėliau jokių teisinių nesklandumų dėl organizacijos atsiskyrimo nekilo. 1989 m. liepos 24 d. buvo įregistruoti nepriklausomos LDS įstatai ir pradėta kurti naujas sąjungos veiklos modelis. Tapusi nepriklausoma, tačiau ekonominį išskirtinumą rinkoje praradusi profesinė sąjunga susidūrė su dideliais išlikimo iššūkiais.
1990 m. sausio 1 d. LDS fondas galutinai atsiskyrė nuo TSRS DF ir tapo sudėtine LDS dalimi. Sąjunga ėmėsi lyderystės kuriant naujas šalies politikos gaires, tačiau žlunganti kombinatų gamybinė ir prekybos veikla, negebėjimas prisitaikyti prie naujos ekonominės sistemos lėmė sistemos byrėjimą. Sujungus LDS ir DF struktūras, mėginta sukurti uždarą, save išlaikančios kūrybinės ir profesinės sąjungos modelį, bet tam pritrūko verslo žinių, gebėjimo analizuoti veiklos galimybes ir grėsmes rinkos ekonomikos sąlygomis.
Sąjungos vadovybę ir visą bendruomenę nuvylė valdžios nenoras daryti išimtis menininkams. Tarp LDS narių dominavo nuostata, kad profesionalią meninę veiklą privalu ir toliau remti prioritetine tvarka. LDS vadovai ne kartą Vyriausybei siūlė netaikyti naujų juridinių asmenų pajamų mokesčio įstatymo dailininkams, parengti meno kūrėjų organizacijų įstatymą, tačiau nesutarimai tarp valstybės ir menininkų ryškėjo vis naujais aspektais. Sąjungą imta kaltinti tuo, jog nesuvokia naujų rinkos sąlygų, gina pasenusią tvarką, su nostalgija mena senus laikus. (20)
1991 m. Kultūros ir švietimo ministro Dariaus Kuolio pristatytas naujas kultūros finansavimo modelis, pagal kurį svarbų vaidmenį turėtų atlikti ne sąjungos, o nepriklausomi ekspertai, atėmė iš sąjungų galios svertus reguliuoti kultūros finansavimą. Sunykus valstybinių užsakymų sistemai, drastiškai sumažėjo dailininkų pajamų šaltinis, augo nepasitenkinimas, nusivylimas ir abejonės dėl LDS vadovybės veiksmų atstovaujant kūrėjų interesams. Anot Viktoro Liutkaus: „Paradoksaliausias dalykas LDS istorijoje – mes patys kovojome už nepriklausomybę nuo sovietinės sistemos ir struktūros, o kai atgavus nepriklausomybę, atsirado laisvoji rinka, konkurencija, kita darbo organizavimo struktūra pradėjo byrėti Lietuvos dailininkų sąjunga, ypač gamybinė bazė.“ (21)
Visgi, prisimenant sudėtingą pereinamąjį laikotarpį iš sovietinės į demokratinę sistemą, „nereikėtų pamiršti, jog lūžio metais iškėlus reorganizacijos būtinybę LDS buvo patikimumo, stabilumo ir meninės kokybės garantas“. (22)
Sumažėjus lėšų, 1990 m. atsisakyta pirkti ir kaupti Dailės fondo kolekciją. Nuo 1990 m. fondas tęsė veiklą, būdamas tiesiogiai susijęs su atkurta Lietuvos dailininkų sąjunga, tapęs sudėtine jos dalimi, kaip kūrybinė, gamybinė, ekonominė baze, taip pat buvo saugoma fondo parodų kolekcija. Dailininkų sąjungos pirmininkui buvo suteikiama pareiga tapti ir DS fondo direktoriumi. Ir nors ši pareiga buvo (ir yra) simbolinė ir nėra siejama su atlygiu, saugoti ir rūpintis parodų fondu yra didelė atsakomybė.
Dailininkų sąjungos fondas – reikšmingą indėlį Lietuvos kultūrai ir kūrybinių industrijų istorijai sukaupusi institucija, kadaise vienijusi šimtus vizualios ir taikomosios dailės autorių, dizainerių, architektų ir įvairių technologijų meno dirbinių atlikėjų, po 1990 m. rekonstrukcijos pradėjo byrėti, gamybinė Dailės fondo veikla vyko iki 1994 m.
1990 sausio 1 d. fonde buvo 9 069 kūriniai: 816 tapybos, 7646 grafikos, 196 skulptūros, 342 taikomosios dailės, 70 scenografijos, 1 dailėtyros artefaktas. Šių kūrinių vertė buvo 1113 046 rubliai (23). Pereinamuoju laikotarpiu ilgai kaupta fondo kolekcija menko – dalis kūrinių perduota Lietuvos nacionaliniams muziejams, dalis parduota už valiutą, dalis – už simbolinę pirminio įsigijimo kainą autoriams, dalis – kunigui Ričardui Jakučiui. 1991 m. LDS valdybos prezidiumo nutarimu (protokolas Nr. 6, 1991-03-25) Dailės fondo kūriniai buvo perduoti respublikos muziejams už 1 mln. 47 tūkst. rublių. Taip ėmė mažėti fondo kolekcija, nors dar sovietmečiu Lietuvos dailės muziejaus fondams per keturis kartus (1969, 1978, 1985, 1988) buvo perduoti 480 paveikslų. Visgi 1992 m. kovą LDS prezidiumo posėdyje buvo nuspręsta stabdyti fondo kūrinių pardavimą (LDS prezidiumo posėdžio, įvykusio 1992 kovo 26 . protokolas Nr. 7, LDS archyvas).
Nuo 1991 m., priėmus naują Pensijų įstatymą, dailininkams už dalyvavimą parodose automatiškai nebuvo skaičiuojamas darbo stažas. Dailininkai, pasirašantys autorines kūrinių pardavimo sutartis, turėjo patys susimokėti socialinio draudimo įmokas. Deja, ne visi tai suprato, todėl daug menininkų prarado ne vienus kūrybinio darbo stažo metus. Prireikė beveik 15 metų, kol buvo priimtos Meno kūrėjų įstatymo pataisos, užtikrinančios meno kūrėjo statusą turinčiam menininkui kūrybinio darbo stažą.
Bronius Leonavičius, prisimindamas šį itin sudėtingą laikotarpį, mini kai kurių bendruomenės narių nepakantumą ir norą skaldyti dailininkų bendruomenę. Tokių nuotaikų fone kaip alternatyva sąjungai ėmė kurtis atskiros menininkų grupės. Visgi grėsmių ir nelaimių kontekste dailininkų bendruomenė buvo išskirtinai vieninga, tai byloja ir Vilniuje greta televizijos bokšto po 1991 m. sausio 13 d. tragedijos atsiradęs Laisvės monumentas.
„Vaclovas Krutinis po Sausio 13-osios paskambino, sako – reikia pažymėti tragediją. Suvirinsime kryžių. Sakau – tvarkoj. Pradžioje tegul būna bent kryžius. Petras Mazūras ir dailės kombinato Vilniuje meistrai suvirino kryžių iš bėgių konstrukcijų ir vežė pastatyti prie bokšto, į vietą, kur žuvo žmonės. Atvažiavę duobę iškasė ir įsmeigė įstrižai (paskui būtų pastatę). Ir Vacys sukomandavo gerai, mašinas staigiai nuvarė – važiuok į kombinatą, kad mašinos nebūtų. Atėjo kareiviai, sako – ką jūs čia darote? Vacys atsakė, kad mašinos neturi, atgal negali nuvežti. Taip ir liko kryžius gulėti kaip simbolis. Atrodo, kad taip ir buvo sumanyta“, – prisimena Leonavičius. (24)
Kalbinant jį, veriasi nežinomos istorijos detalės, galima įsivaizduoti kasdienę įtampą, riziką, pergales ir nusivylimą. Šnekučiuodamasi su Broniumi apie LDS istoriją jaukiuose jo namuose-dirbtuvėje-galerijoje Šaltinių gatvėje, ne kartą stebėjausi jo tikslia atmintimi, atkaklumu ir tikėjimu. Interviu pabaigoje paklaustas, tai kam reikalinga Dailininkų sąjunga, jungianti dailininkus, nuolat susidurianti su išbandymais, dažnai nepatogi valdžiai, kunkuliuojanti viduje, jis poetiškai išniūniavo: „Yra nematomas ryšys tarp mūs visų. Aš jį matau, aš jį regiu.“
1992–1994 m. Lietuvos dailininkų sąjungos vadovu buvo išrinktas tapytojas Algimantas Biguzas. Jo pirmininkavimo metus lydėjo ūkinės problemos ir parodų organizavimo naujovės. Vyriausybės sprendimu Kosciuškos g. rūmai buvo perduoti Šventojo Sosto nunciatūrai, o LDS skirtos patalpos Vokiečių g. 4 – tai buvusi ūkinių reikmenų parduotuvė greta Dailės fondo pastato. Gautą pastatą reikėjo rekonstruoti ir pritaikyti sąjungos poreikiams. Deja, finansų rekonstrukcijai laiku nebuvo skirta, įsikūrimo naujose patalpose bėdos, finansavimo stygius, statybų trikdžiai lydėjo kelerius metus.
Dailės kombinatų sistema pamažu iro. 1992 m. spalio 29 d. tarybos posėdyje buvo nuspręsta pritarti Klaipėdos dailės kombinato pasiūlymui perimti dailės parduotuves Neringoje, Palangoje, Šventojoje iš LDS fondo ir kartu su prekybos namais „Agata“ įkurti bendrą įmonę. Vėliau visos šios parduotuvės buvo prarastos. Skaitant 1992–1994 m. referentės Elenos Vilkienės rašytus protokolus, tampa aišku, kokios neišsprendžiamos organizacinės, ūkio ir finansinės problemos užgriuvo Dailininkų sąjungą, nepasiruošusią prisitaikyti prie naujų rinkos ekonomikos sąlygų. 1994 m. Dailės kombinatai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje buvo giliai įbridę į milijonines skolas. Gamybines ir kūrybines studijas teko privatizuoti, LDS prarado didžią dalį savo nekilnojamojo turto, o ateities kūrėjai – galimybę rotacijos tvarka naudotis kūrybinėmis dirbtuvėmis. Žlugus kombinatų sistemai, susiformavo keletas įmonių, kurių branduolį sudarė buvę kombinatų darbuotojai.
Parodų gyvenime išskirtiniu tapo dominuojančios pozicijos praradimas Parodų rūmuose, konfliktai su 1992 m. DPD direktoriaus vietą užėmusiu, šiuolaikinio meno centro vadovu Kęstučiu Kuizinu, atnešusiu į buvusius Parodų rūmus konceptualių naujovių.
Naujos institucijos – Šiuolaikinio meno centro – veikla ir neįprastos šiuolaikinio meno parodos sulaukė gan priešiškos LDS atstovų reakcijos. 1994 m. ŠMC surengta Rudens paroda buvo kaltinama kaip organizuota vadovaujantis atgyvenusių „suneštinių“ parodų principu ir sulaukė nemažai kritikos (25).
1994 m. rinkimų konferencijoje pirmininku buvo išrinktas keramikas Gvidas Raudonius (pirmininkavo 1994–1998 m.). Šiuo laikotarpiu teko naujai peržvelgti sąjungos veiklos tikslą, įtvirtinti nepriklausomos organizacijos išlikimo modelį, rasti naujų veiklos krypčių, ieškoti papildomų finansavimo šaltinių bei paramos gavimo galimybių naujomis, rinkos ekonomikos sąlygomis. Šis etapas reikšmingas, nes Vyriausybės sprendimu LDS nuosavybės teise buvo perduota didžioji dalis pastatų, kuriuose nuo seno vyko sąjungos veikla. Be įteisintų patalpų, atsirado plėtros galimybių. Tęsiant grafikos dirbtuvių (nuo 1958-ųjų veikė V. Grybo gatvėje Vilniuje) tradicijas, patalpose Latako g. ir 1995 m. įsteigta galerija „Kairė-Dešinė“, tapusi Grafikos meno centro dalimi (VšĮ Vilniaus grafiko centras įregistruota 2000 birželio 1 d.). Vilniaus senamiesčio širdyje buvo sukurta specifinė erdvė grafikos dirbtuvėms, rezidencijoms, parodų salėms ir grafikos meno sklaidos centrui. 1997 m. LDS Kauno skyriaus iniciatyva įkurta galerija „Meno parkas“, sėkmingai veikianti ir šiandien, pristatanti Lietuvos kūrėjų kūrybą tiek regioniniu, nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. 1998 m. įkurta Klaipėdos galerija, pademonstravusi LDS ambicijas ir iniciatyvą aprėpti Pajūrio regioną. Naujų galerijų įsteigimas didino LDS matomumą, kūrė galimybes nariams dar plačiau skleisti savo kūrybą.
Lygiagrečiai plėtojama LDS edukacinė programa atvėrė naujų sąjungos veiklos ir tinklaveikos galimybių.
1997 m. buvo įsteigtas Dailės informacijos ir leidybos centras, vėliau tapęs LDS leidykla artseria. Pradėta leisti knygų serija „Šiuolaikiniai Lietuvos dailininkai“ ir žurnalas „Dailė / Art“.
Suprantama, 1994–1998 m. LDS įsteigtos įmonės susidūrė su finansiniais sunkumais – nepakankamos apyvartinės lėšos, augantis įsiskolinimas valstybei. Šie iššūkiai buvo būdingi daugeliui organizacijų pereinamuoju laikotarpiu, kai Lietuva perėjo nuo planinės prie rinkos ekonomikos. Šie pokyčiai reikalavo greito prisitaikymo prie naujų sąlygų, organizacijos, neturinčios patirties ir resursų, susidūrė su sunkumais konkurencinėje rinkoje. Valstybės biudžeto apribojimai kultūros sektoriaus finansavimui įgalino sąjungą ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių.
Būtina paminėti LDS narystę tarptautinėse meno asociacijose, tokiose kaip IAA (Tarptautinė menininkų asociacija) ir ECA (Europos menininkų taryba). 1997 m. birželį Gvidas Raudonius dalyvavo Paryžiuje, UNESCO buveinėje sukviestame Pasauliniame kultūros forume, kur supažindino auditoriją su dailininkų padėtimi Lietuvoje. Pranešime buvo remtasi 1997 m. balandžio 24 d. Vilniuje įvykusios LDS konferencijos dokumentais. Vienas jų – Kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimą ir Vyriausybę. Jame buvo išreikštas susirūpinimas, kad labai pablogėjo profesionalios dailės kūrėjų socialinė padėtis, dailės kūriniams taikomi tokie patys mokesčiai, kaip ir masinės gamybos produktams, galerijų teikiamos paslaugos tebėra prilyginamos komercinėms. Tai buvo pirmi tarptautinio bendradarbiavimo Europos kontekste žingsniai. LDS įgijo teisę suteikti savo nariams tarptautinius IAA pažymėjimus, leidžiančius nemokamai lankyti parodas Europoje. Šie veiksniai pademonstravo tuometinės LDS vadovybės siekį integruoti Lietuvos meną į pasaulinę meno sceną.
Socialinių garantijų lauke šie metai buvo dar vienas iššūkis – 1997 m. įsigaliojus Privalomojo sveikatos draudimo įstatymui, menininkai turėjo savarankiškai mokėti ne tik socialinio draudimo, bet ir sveikatos draudimo įmokas. Kitaip susirgus būtų tekę patiems mokėti už gydymo paslaugas.
Gvidui Raudoniui teko našta įkurdinti Dailininkų sąjungą pastate Vokiečių g. 4, kur anksčiau buvo ūkinių reikmenų parduotuvė. Didelėmis pastangomis pavyko gauti 600 tūkst. litų valstybės paramą pastato remontui ir sąjungos įsikūrimui (26).
Gvido Raudonio kadenciją lydi dailės kombinatų bankrotų ir kūrybinių patalpų privatizavimo tema.
1996 m. „Dailės“ kombinato 50-mečiui paminėti surengta paroda Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje „Dailės kombinatų meniniai dirbiniai“ retrospektyviai apžvelgė kombinatų serijinę gamybą ir simboliškai užsklendė ilgo, įdomaus ir ganėtinai kūrybingo kombinatų darbo laikotarpį. (27) 1996 m. nuo Vilniaus Dailės kombinato atsiskyrė apie 50 žmonių ir įkūrė neilgai gyvavusį Keramikos meno centrą. 1997 m. parduoti Vilniaus Dailės kombinato Medžio ir Apipavidalinimo cechai. Tais pačiais metais buvęs Vilniaus Dailės kombinato direktorius Petras Maciulevičius įkūrė dailiųjų ir juvelyrinių dirbinių projektavimo, gamybos ir prekybos įmonę „Alpera“, kurios pagrindą sudarė buvę kombinato darbuotojai (28).
1994 m. baigėsi aktyvi Dailės fondo veikla, drastiškas finansavimo sumažėjimas skatino iš naujo įvertinti fondo vaidmenį ir funkcijas.
Sudėtingos ekonominės reformos ir politinės permainos, viena vertus, atvėrė naujų galimybių menininkams, atsirado nauja pasipriešinimo sovietiniam režimui kūrėjų banga, tarptautiniai projektai, kita vertus, privertė taikytis prie naujų rinkos ekonomikos realijų ir naujo kūrybos finansavimo modelio. Palaipsniui menininkai suvokė asmeninės iniciatyvos svarbą, teko pamiršti ankstesnes valdžios „dovanas“.
Kalbėdamas apie iššūkius, Gvidas Raudonius šiltai prisimena darnų LDS kolektyvą, iššūkius dirbant su nauja kompiuterine įranga, pasitikėjimą ir vienas kito palaikymą.
1998 m. vadovauti LDS buvo išrinktas ilgametę patirtį dirbant sąjungos aktyve ir fonde turintis skulptorius Vaclovas Krutinis (pirmininkavo 1998–2008 m.). Jam pirmininkaujant, 2000 m. buvo įsteigti Aukso ženklelio apdovanojimai, 2005 m. pradėtos Šiuolaikinį Lietuvos meną reprezentuojančios dailės kvadrienalės. Tuo metu paaštrėjo konfliktas tarp LDS ir ŠMC, 2005 m., remiantis 2004 m. lapkričio 23 d. LDS suvažiavimo nutarimu, kuriame buvo teigiama, kad „Šiuolaikinio meno centro veikla neatspindi realios šiuolaikinės dailės situacijos ir tenkina tik siauros grupelės interesus. Turint šiuo metu geriausią Lietuvos ekspozicinę erdvę, kuri yra Lietuvos kultūros ministerijos pavaldume, ir beveik pastoviai rengiant vienpusiškas parodas, klaidinamas ir žiūrovas, ir visuomenė“ buvo suorganizuota konferencija „Ar Šiuolaikinio meno centras vykdo nacionalinę kultūros politiką dailės srityje“. Po karštų diskusijų tarp politikų, menininkų, dailės kritikų, kuratorių ir akademikų balsavimui pateikta rezoliucija, kritikuojanti ŠMC veiklą, nebuvo priimta. Vėliau pirmininkas LDS vardu kreipėsi į kultūros ministrą, kad ŠMC nevykdo Lietuvos kultūros politikos nuostatų, todėl prašoma išnagrinėti situaciją ir koreguoti ŠMC veiklos įstatus (29). Nuolatiniai konfliktai tarp LDS ir ŠMC vedė prie meno bendruomenės susipriešinimo ir nuolat konferencijose skambančio šūkio – Grąžinkite Parodų rūmus!
2004 m. gruodžio 7 d. priimtas Lietuvos Respublikos meno kūrėjų ir jų organizacijų statuso įstatymas (įsigaliojo 2005 m. sausio 1 d.), jame apibrėžta, kas yra meno kūrėjas, kokiais kriterijais remiantis jam gali būti suteikiamas meno kūrėjo statusas, kokios socialinės teisės ir garantijos suteikiamos. Visi LDS nariai buvo įtraukti į Meno kūrėjų registrą Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje. Sveikindamas narius 70-mečio proga, Vaclovas Krutinis džiaugėsi: „Dabar mes visi galime dirbti savo darbą, mokėti dalį mokesčių, turėti darbo stažą, gauti pensiją“ (30). 2005 m. LDS minint 70-metį, sąjungai priklausė apie 1 300 narių, veikė keturi skyriai Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, septynios galerijos: keturios įsikūrusios Vilniuje, po vieną – Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose. Kasmet šiose galerijose surengiama apie 100 parodų ir dalyvauja šimtai Lietuvos menininkų.
Vadovaujant Vaclovui Krutiniui, buvo parduota dalis Palangos Dailės pastato, gautos lėšos panaudotos likusios pastatų dalies remontui. Patalpų pardavimai SIV centre skatino bendruomenės nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą. Dauguma centro menininkų rezidentų suprato, kad parduotos patalpos ilgainiui tampa komercinės (tai įrodė Vilniaus ir Kauno kombinatų patalpų pardavimai), o menininkai praranda vietą ir galimybę kurti profesinėje bendruomenėje. Po nepriklausomybės atgavimo LDS priklausančiame Skulptūros ir vitražo centre monumentaliosios dailės kūrinių užsakymų vis mažėjo, todėl centras tapo savarankiškai dirbančių ir kuriančių menininkų rezidencijų centru, vis dar turinčiu visą reikalingą techninę struktūrą didelio masto kūrinių gamybai. Centre kuriantys skulptoriai ir monumentalistai ėmėsi aktyvios gynybos, stengdamiesi išsaugoti ir neparduoti centro patalpų ir įrangos.
Visi kalbinami LDS pirmininkai tikino, kad jiems teko ypač sunkus laikotarpis. Ne išimtis ir Eugenijus Nalevaika, pirmininkavęs 2008–2012 m. Ši kadencija – ekonomikos krizė, mažinamas finansavimas kultūrai, nors dauguma Europos valstybių kaip tik stengėsi visokeriopai remti kultūrą, kad ji palaikytų visuomenės optimizmą, neleistų žmonėms kristi į neviltį krizės akivaizdoje, Lietuvoje į kultūrą buvo žiūrima kaip į podukrą. Darbą lydėjo nuolatinė įtampa, laukiant Vyriausybės naktinių reformų rezultatų: kokie dar mokesčiai atsiras, kur dar bus sumažintas finansavimas? Vyriausybės sprendimu padidinti autorinių sutarčių mokesčiai, kas ypač neigiamai paveikė kūrėjų finansinę būklę. Derybose su tuometiniu ministru pirmininku Andriumi Kubiliumi išgirstas atsakymas: „O kuo jūs, menininkai, esate išskirtiniai, visiems įstatymai turi būti vienodi, tiek žemdirbiams, tiek kultūros kūrėjams“, – labai nuliūdino. Juk tarsi akivaizdu, kad meno kūrinio sukūrimo negali lyginti su tiražuojamų prekių gamyba, žemės ūkio veikla, statybos paslaugomis ar prekyba nekilnojamuoju turtu. Kiek vėliau, 2011 m. Kultūros ministerijai vadovaujant dr. Arūnui Gelūnui, buvo patvirtinta meno kūrėjų statusą turinčių menininkų socialinės paramos programa – privalomas sveikatos draudimas ir parama prastovų laikotarpiu. Tai buvo vienas didžiausių LDS ir Meno kūrėjų organizacijos, kuriai tuo metu vadovavo Kornelijus Platelis, pasiekimų, gerinant kūrėjų socialinę būklę.
Šį krizės laikotarpį lydėjo LDS priklausančio pastato Mėsinių g. 4, buvusio muzikos klubo „Brodvėjus“, gaisrai. Tai buvo didelis praradimas ir nelaimė, juolab kad pradėjus aiškintis draudimo sąlygas paaiškėjo daugybė anksčiau sudarytos pastatų draudimo sutarties klaidų, užkertančių kelią greitoms draudimo kompensacijoms. Atstatymas per ekonomikos krizę tapo didele problema. Rekomenduojant teisininkams, taryba nusprendė sudaryti ilgalaikę sutartį su patalpų nuomininkais, muzikos klubo „Brodvėjus“ savininkais, įgalinant juos savo lėšomis atstatyti sudegusį pastatą, o vėliau jiems palankiomis, lengvatinėmis sąlygomis pastate vykdyti savo veiklą. Bet atstatyto klubo atidarymo išvakarėse, skelbiant „Feniksas atgimė iš pelenų“, pastatas ir vėl buvo sudegintas iki pamatų. Kameros užfiksavo, o policija patvirtino, kad tai buvo tyčinis padegimas, galimai dėl klubo akcininkų ginčų ir nesutarimo dėl klubo veikimo modelio (kaip ir pirmu atveju). Deja, kaltininkai nebuvo rasti. Šį kartą pastatas turėjo draudimą, bet nuomos pajamų, skiriamų sąjungos veiklai, ir vėl neliko.
2009 m. artėjant II LDS kvadrienalei, kurios organizavimui lėšos buvo sumažintos iki minimumo, iškilo ambicingas noras kvadrienalę išlaikyti ir tęsti kaip vieną pagrindinių įvykių Lietuvos šiuolaikinio meno kontekste, ieškoti galimybių, kaip ją įgyvendinti maksimaliai gerai su minimaliomis sąnaudomis. Deja, ŠMC atsisakė suteikti erdves, pavyko sutarti, kad kvadrienalė vyks parodų centre „Litexpo“, deja, net ir gavus dideles nuolaidas, visas parodos biudžetas – apie 30 tūkst. litų – buvo panaudotas patalpų nuomai. Vėliau pavyko sutarti su tuometiniu ŠMC direktoriumi Kęstučiu Kuizinu, kad kartą per metus LDS turės galimybę centro patalpose organizuoti kuratorinę parodą, bet šio susitarimo nebuvo laikomasi. Be kvadrienalės, buvo organizuojamos parodos Lietuvos miestuose, miesteliuose ir užsienyje (kuratorė Eglė Bertašienė).
Dar prieš Nalevaikai tampant pirmininku, Lietuvoje buvo paskelbta Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų programa Meno inkubatoriams, siekiant įkurti ar rekonstruoti kūrybines dirbtuves menininkams. Deja, iki naujo pirmininko rinkimų sąjunga neketino teikti paraiškos, bet pažangioji LDS narių grupė inicijavo paraišką „Menų uostas“ – tikėtasi, kad, rekonstravus SIV centrą Dariaus ir Girėno g. 25 Vilniuje, padidinus kūrybinių dirbtuvių plotą ir pagerinus sąlygas, ten galės reziduoti įvairių sričių kūrėjai. Per neįtikėtinai trumpą laikotarpį – 2,5 mėnesio pavyko parengti paraišką (Menų inkubatorių plėtros projektas, finansuojamas iš Lietuvos 2007–2013 m. Europos Sąjungos paramos lėšų pagal Ekonomikos augimo veiksmų programos priedo VP2-2.2-ŪM-02-V priemonė „Asistentas 2“, įgyvendinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Dėl valstybės planuojamų menų inkubatorių plėtros projektų, siūlomų finansuoti iš Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų pagal ekonomikos augimo veiksmų programos priedo VP2-2.2-ŪM-02-v priemonę „Asistentas 2“, sąrašo patvirtinimo, 2009 m. spalio 9 d. Nr. 4-488 (31)) ir ją laimėti. Projekto vadove LDS tarybos sprendimu tapo žinoma kultūros vadybininkė, teisės ir ekonomikos magistrė dr. Daiva Nazarovienė. Projekto tikslas – skatinti jaunus, pradedančiuosius menininkus vykdyti kūrybinę veiklą, populiarinti kūrybinius produktus ir paslaugas, siekiant gerinti kūrybinės veiklos kokybę ir produktyvumą, integruojant meninę veiklą į susijusias pramonės ir paslaugų sritis, prisidėti prie kūrybinių industrijų plėtros bei žinomumo Lietuvoje ir pasaulyje.
Siektini rezultatai: sukurti gamybinę technologinę bazę didelio formato ir tiražo kūrinių (skulptūrų, vitražų ir kt.) gamybai (bronzos liejimo technologija, keramikos, stiklo degimo krosnys). Patalpos bus skirtos reziduoti, kūrybos rezultatams realizuoti ir demonstruoti, daugiafunkcės paskirties, skirtos mokymams, seminarams, kūrybinėms visuomenės, bendruomenių veikloms organizuoti, administracinėms reikmėms. Menų inkubatoriaus reikmėms numatoma pritaikyti 4000 kv. m, iš jų reziduoti (dirbtuvės, studijos, dekoracijų, repeticijų salės ir pan.) – ne mažiau kaip 60 proc. patalpų ploto. Planuota, kad jame vienu metu galės įsikurti apie 20 smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų. (32)
Finansavimą vykdžiusių Lietuvos ūkio ministerijos ir Lietuvos verslo paramos agentūros požiūris į meno inkubatorių veiklą buvo nelankstus ir neatitiko kūrybinių dirbtuvių rangos specifikos. Nežiūrint į tai, gavus 6 mln. litų finansavimą, kompetentingos projekto vadovės ir LDS vadovybės bendromis pastangomis procesai vyko pakankamai sklandžiai. Deja, pradėjus viešojo konkurso būdu ieškoti statybų rangovo, pasipylė daugybė problemų. Iškilo klausimas dėl PVM mokėjimo: Ūkio ministerija į klausimą, kas turėtų apmokėti PVM, reagavo labai formaliai – esate kūrybinio verslo struktūra, patys sumokėsite, o vėliau atsiimsite. Buvo nesuprantama, kaip Ūkio ministerijai neaišku, kad LDS – nevyriausybinei, ne pelno, kultūros veiklą organizuojančiai organizacijai, atsiimti PVM iš parduodamos produkcijos neįmanoma. Tačiau optimizmo ši žinia nesužlugdė, tarpininkaujant Europos komisarui Algirdui Šemetai, buvo parašytas laiškas Europos Tarybai ir paprašyta leisti ES lėšas naudoti PVM mokesčiui. Deja, atsakymas buvo neigiamas, ES lėšomis negalima buvo dengti PVM, užsidirbti turėtų pati organizacija.
Įgyvendinant viešąjį statybų rangovo konkursą, buvo pakviesta viešųjų pirkimų ekspertų įmonė. Konkurse dalyvavo penkios statybos organizacijos, dvi jų neatitiko pirminių konkurso sąlygų ir buvo atmestos, o iš likusių laimėjo bendrovė, pasiūliusi už tą pačią pinigų sumą įrengti didesnį nei konkurso sąlygose numatą 4 000 kv. m. plotą, t. y. atnaujinti ne dalį, o visą rekonstruojamą pastatą. Pasirašius Generalinės rangos sutartį, rangovai atsisakė laimėtame konkurse numatyto ploto atnaujinimo, apkaltindami savo įmonės architektę savavališkai parengus rekonstrukcijai didesnį, nei finansavimo sąlygose buvo numatyta, plotą. Prasidėjus ginčams, norėta nutraukti sutartį su konkursą laimėjusia įmone, rangovai pareikalavo, kad už 4 000 kv. m. viršijančio papildomo ploto įrengimą būtų sumokėta papildomas milijonas litų. Taigi, apskaičiavus savo indėlį į rekonstrukciją (privalomas nuosavas prisidėjimas, PVM ir papildomas milijonas), paaiškėjo, kad reikalinga 2, 5 mln. suma. Iškilo kertinis klausimas – iš kur tiek gauti? Tuo metu rangovai pateikė teisminį ieškinį LDS už sutarties įsipareigojimų nevykdymą, nors pagal pasirašytą rangos sutartį buvo akivaizdu, kad ne LDS, o rangovas atsisako vykdyti savo įsipareigojimus. Reaguojant į situaciją, projekto vadovės rekomendacija buvo kreiptasi į nepriklausomus ekspertus prašant perskaičiuoti techninio projekto sąmatą ir paaiškėjo, kad į konkursą laimėjusios įmonės techninio projekto sąmatą nebuvo įtraukta dalis privalomų darbų, o tai ir sudarė prielaidą dėl mažiausios sąmatos laimėti konkursą. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, akivaizdu, kad teisingiausias sprendimas tuo metu buvo skubiai nutraukti sutartį su pirmąjį konkursą laimėjusiais rangovais ir skelbti antrą, siekiant atnaujinant ne visą, bet dalį SIV centro pastato. Vis dėlto šis sprendimas nesulaukė bendruomenės pritarimo ir nebuvo įgyvendintas, nes, artėjant rinkimų konferencijai, Nalevaika, matydamas nesutarimus pačioje bendruomenėje ir galimą nepasitikėjimą savo asmeniu, nusprendė nedalyvauti pirmininko rinkimuose ir užleisti vietą tiems, kurie žadėjo atrasti geriausią šios problemos sprendimo būdą. Anot Nalevaikos, jo pasirinkimą nekandidatuoti lėmė noras sudaryti visas įmanomas sąlygas SIV centro rekonstrukcijai, panaudojant gautą Europos Sąjungos finansavimą. Deja, 2013-06-07 LR ūkio ministro įsakymo redakcijoje dėl Europos Sąjungos struktūrinės paramos sąrašo patvirtinimo tarp finansuojamų projektų LDS „Menų uosto“ projekto nebuvo. (33)
„Menų uostas“ liko neišsipildžiusi vizija. Nalevaikos nuomone, sąjungos bendruomenė nebuvo pasiruošusi tokios apimties ir ambicijų projektui, pritrūko drąsos, darnos, vienybės ir pasitikėjimo. Projekto vadovė dr. Daiva Nazarovienė po kelerių metų tapo Kultūros ministerijos skyriaus, atsakingo už ES paramą, vedėja, kur dirba iki šiol.
Paklausus apie LDS ateitį ir prasmę, Nalevaika neabejojo, kad tiek profesinės bendruomenės atstovavimas, socialiniai klausimai, dalyvavimas kultūros politikoje, tiek parodų organizavimas ir sklaida yra vienodai svarbūs ir reikalingi.
2012 m. LDS pirmininke buvo išrinkta Edita Utarienė (pirmininkavo 2012–2020 m.). Pirmininkė daug dėmesio skyrė nekilnojamajam turtui. 2012–2020 m. dalis anksčiau teisiškai neįregistruoto LDS nekilnojamojo turto buvo priskirta LDS balansui – iki to laiko patikėjimo teise naudoti Klaipėdos (Bažnyčių g. 6) ir Kauno sk. (Rotušės aikštės 27) pastatai po teisinių procedūrų buvo įregistruoti nuosavybės teise.
Per aštuonerius metus pirmininkės iniciatyva ir tarybos sprendimu 320 tūkst. eurų buvo skirta nekilnojamajam turtui įsigyti, renovacijoms bei patalpų remontui. Dalijantis sąnaudas pusiau, įsigytos Šiaulių skyriaus patalpos, kur šiandien veikia galerija „S_IN“. Kartu su Klaipėdos savivaldybe atlikta Klaipėdos skyriaus pastato renovacija, atlikta Panevėžio skyriaus kapitalinė fasado ir vidaus patalpų renovacija (paimta AB „Swedbank“ paskola iki 2034 m.), atlikti einamieji remonto darbai Palangos Dailininkų namuose, dalinis remontas dailės galerijos „Arka“ vidaus patalpose, Šv. Jono gatvės galerijos fasado ir vidaus patalpų remontas, LDS fasado dalinis kasmetinis dažymas, administracinių vidaus patalpų remontas, kamerų įrengimas, ekspozicijų apšvietimo sistemos pakeitimas nauja, šiluminio mazgo kapitalinis atnaujinimas, dalinis langų pakeitimas, dalies stogo kapitalinis remontas ir kt.
2012–2020 m. LDS galerijose ir svetur buvo suorganizuotos 1727 parodos (projektai), iš jų – 322 tarptautiniai. Bendradarbiauta su 180 organizacijų Lietuvoje ir užsienio valstybėse. Buvo sukurtas firminį LDS stilius ir stiliaus knyga, atsirado LDS socialinių tinklų paskyros, pradėtas leisti Parodų gidas, įrengta LDS biblioteka.
2012 ir 2013 metais Utarienė dalyvavo tarptautinio projekto „Dėl atlygio vizualaus meno kūrėjams (MU Standart Agreement)“ darbo grupės darbe Stokholme, Švedijoje. 2015 m. LDS pirmininkės iniciatyva pasiekta, kad LKT būtų skiriamos lėšos Lietuvos arba lietuvių kilmės menininkų šiuolaikinio vizualiojo meno ir dizaino (meno darbų sukurtų po 1990 m.) įsigijimo projektams.
2015 m. įgyvendintas projektas „LDS: LXXX“. Pagrindinis jo rezultatas – Lietuvos mokslų akademijoje surengta tarptautinė konferencija „Institucijų vaidmuo kultūros procesuose“. Pirmą kartą Lietuvoje suorganizuotoje konferencijoje pranešimus skaitė tiek daug vizualiųjų menų organizacijų atstovų iš aštuonių Europos valstybių: Slovakijos dailininkų sąjungos pirmininkas bei tuometinis Tarptautinės meno asociacijos prezidentas Pavolas Králas, Norvegijos vizualiųjų menų asociacijos pirmininkė Hilde Tørdal, Jungtinės Karalystės vizualiųjų menų asociacijos pirmininkė Caroline Jane Wright, Estijos dailininkų sąjungos pirmininkas Vano Allsalu; Škotijos dailininkų sąjungos valdybos narys Chrisas Victoras Biddlecombe’as, Islandijos menininkų federacijos vadovė Guðrún Gísladóttir, Švedijos dailės, industrinio dizaino ir amatų asociacijos pirmininkas Johanas Wingestadas, Vokietijos menų asociacijos pirmininkas ir Tarptautinės meno asociacijos prezidentas Werneris Schaubas. Taip pat pranešimus skaitė pranešėjai iš Lietuvos: LDS narė, dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų dr. profesorė Giedrė Jankevičiūtė, LDS dailėtyros sekcijos pirmininkė Nijolė Nevčesauskienė, LDS narys, tapytojas Algimantas Kliauga, LDS narys dailininkas Arvydas Šaltenis. Ši konferencija – svarbus teorinis pamatas siekiant gerinti menininkų statusą Lietuvoje. Pagrindinis konferencijos tikslas – pasidalinti gerąja kitų Europos šalių patirtimi, susijusia su meno kūrėjų organizacijų veikla ir dailininkų statusu tose šalyse.
LDS pirmininkė Edita Utarienė buvo išrinkta į Tarptautinės Europos dailės asociacijos (IAA) Vykdomąjį komitetą.
2016 m. galerijoje „Arka“ surengtoje parodoje „Nežinoma dailė. Lietuvos dailininkų sąjungos dailės kolekcijos bruožai“ (kuratorės dailėtyrininkė Nijolė Nevčesauskienė, Danutė Zovienė) pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo imta tyrinėti ir aktualizuoti DS fondo kolekciją.
2018 m., po daugiamečių kūrybinių sąjungų ir LATGA asociacijos reikalavimų, buvo pataisytas netinkamai iš ES 2001 m. direktyvos perkeltas LRATGT įstatymo straipsnis Nr. 20 „Kūrinio atgaminimas asmeniniais tikslais“. Nuo tada atlygį už kūrinių kopijavimą asmeniniam naudojimui gauna ir vizualiųjų menų, literatūros ir dramos kurinių autoriai.
2018–2019 m. pirmą kartą LDS istorijoje buvo užsakytas ir atliktas „Taikomasis tyrimas dėl teisingo atlygio už parodas vizualiųjų menų kūrėjams. Aplinkos analizė“ (tyrimą atliko „Synopticom“).
Buvo įgyvendinti du tyrimo etapai: menininkų apklausa apie teisingo atlygio vizualiųjų menų kūrėjams už viešai parodose eksponuotus kūrinius / parodos surengimą. Tikslinė grupė – Lietuvos dailininkų sąjungos nariai. Tyrimo metu apklausta 319 LDS narių.
Lygiagrečiai atliktas kitas tyrimas: kultūros institucijų apklausa apie teisingo atlygio vizualiųjų menų kūrėjams už viešai parodose eksponuotus kūrinius / parodos surengimą. Tyrimo metu apklausti 89 institucijų atstovai.
Tyrimo tikslas: įvertinti dailininkų bei institucijų požiūrį į dabartinę vizualiojo meno kūrėjų socialinę situaciją bei aktualinti siekį sukurti atlygio už parodas valstybinį mechanizmą, kad gausūs ir kūrybingi vizualiųjų menų autoriai nebūtu diskriminuojami.
2019 m. LDS pirmininkė Utarienė su kolegėmis Kalinauskaite bei Mikuckyte-Mateikiene susitiko su aštuonių šalių atstovais pasidalinti patirtimi bei aptarti svarbiausių procesų, vykstančių šalyse, siekiant gerinti kūrėjų socialinę padėtį ir spręsti apmokėjimo už parodas klausimus.
2019 m. Berlyne įvyko LDS pirmininkės susitikimas su Tarptautinės Europos dailės asociacijos ir Vokietijos dailininkų sąjungos vadovybe, kur dalintasi patirtimi apie apmokėjimą už parodas Vokietijoje bei kitose šalyse.
2019 m. buvo pradėta teisminė byla su ŠMC, kurios eigos strategija buvo aptariama su pirmininke ir taryba.
2020 m. LDS kartu su užsienio partneriais Torunės šiuolaikinio meno centru ir Reikjaviko organizacija „Pojūčių akademija“ gavo finansavimą iš ES programos „Kūrybiška Europa“ iki 2023 m. vykdytam projektui „Common Ground“ (projekto paraiškovas Torunės šiuolaikinio meno centras).
LDS iniciatyva išleistas meno albumas (Memorabilia) įvertintas prestižiškiausiais apdovanojimais dizaino pasaulyje – „Red Dot: Best of the best“ kategorijoje „Brands & Communication Design 2019“ (projekto vadovė – Edita Radvilavičiūtė-Utarienė, albumo dizainerė – Agnė Dautartaitė-Krutulė, knygą sudarė ir parengė menotyrininkės Rita Mikučionytė, Nijolė Nevčesauskienė, Evelina Januškaitė-Krupavičė; fotografai – Arturas Valiauga, Vidmantas Ilčiukas ir kt.).
Summary in English
PERSONALITIES WHO CHANGED THE FACE OF THE LITHUANIAN ARTISTS' UNION
In this article, Eglė Ganda Bogdanienė, the current chair of the Lithuanian Artists’ Association, discusses all former chairs of the Association: Justinas Vienožinskis (chairman from 1935 to 1936), Viktoras Vizgirda (chairman from 1936 to 1938), Adomas Smetona (chairman from 1938 to 1940), Antanas Žmuidzinavičius (chairman in 1940), Mečislovas Bulaka, Stepas Žukas (both chairmen from 1940 to 1941), Adalbertas Staneika (chairman from 1942 to 1944), Liuda Vaineikytė (chairwoman from 1944 to 1956), Vytautas Mackevičius (chairman from 1956 to 1958), Jonas Kuzminskis (chairman from 1958 to 1982), Konstantinas Bogdanas (chairman from 1982 to 1987), Bronius Leonavičius (chairman from 1987 to 1992), Algimantas Biguzas (chairman from 1992 to 1994), Gvidas Raudonius (chairman from 1994 to 1998), Vaclovas Krutinis (chairman from 1998 to 2008), Eugenijus Nalevaika (chairman from 2008 to 2012), Edita Utarienė (chairwoman from 2012 to 2020), and Eglė Ganda Bogdanienė (chairwoman since 2020).
(1) Nors Pirmosios lietuvių dailės parodos, vykusios 1907 m. sausio 9 d. Vilniuje, rengėjai P. Rimša, M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius ir kt. tais pačiais metais Vilniuje įkūrė Lietuvos dailės draugiją, turėjusią neabejotinai didelę reikšmę Lietuvos dailės raidai, visgi šis menininkų sambūris nėra laikomas koordinuota ir kryptinga profesinės bendruomenės veikla.
(2) Vaclovas Krutinis, LDS – 70. Dailė 2005/2, p. 20.
(3) Dailės parodos Telšiuose katalogas. 1940 m. saugomas DS fonde.
(4) Giedrė Jankevičiūtė. Kaip suskaičiuoti istoriją. Lietuvos dailininkų sąjungos pirmasis dešimtmetis. Dailė 2005/2, p. 7.
(5) Nijolė Tumėnienė. Verta susimąstyti, Dailė 2005/2, p. 4.
(6) Darius Pocevičius. Istoriniai Vilniaus reliktai. 1944–1990. II dalis. 2022, p. 197–291.
(7) Nijolė Tumėnienė. Verta susimąstyti. Dailė, 2005/2, p. 5.
(8) Rasa Dargužaitė, Meno pramonė. „Dailės“ kombinatų veikla. Meno rinkos agentūra, Vilnius, 2020, p. 15.
(9) Rasa Dargužaitė. Meno pramonė. „Dailės“ kombinatų veikla. Meno rinkos agentūra, Vilnius, 2020, p. 39.
(10) Ten pat, p. 21.
(11) Konstantinas Bogdanas. Dailininkų sąjungos veiklos baruose. Dailė 2005/2, p. 11 .
(12) Rasa Dargužaitė. Meno pramonė. „Dailės“ kombinatų veikla. In: Meno rinkos agentūra, Vilnius, 2020, p. 17, 21–22 .
(13) Skulptūros prie Nacionalinės galerijos autoriai pagal J. Mikėno maketą sukūrė jo mokiniai: Konstantinas Bogdanas ir Dovydas Zundelovičius.
(14) https://www.sivc.lt/.
(15) Darius Pocevičius. Istoriniai Vilniaus reliktai. 1944–1990. II dalis, p. 325.
(17) LTRS dailininkų narių sąrašas. V.: Lietuvos TSR kultūros ministerija, 1986, p. 1–76.
(18) Eglės Gandos Bogdanienės interviu su Broniumi Leonavičiumi. 2025 m. rugpjūtis.
(19) Skaidra Trilupaitytė. Lietuvos dailės gyvenimas ir institucijų kaita. artseria, 2017, p. 49.
(20) ibidem, p. 77.
(21) Eglės Gandos Bogdanienės interviu su Viktoru Liutkumi. 2025 m. balandis.
(22) Skaidra Trilupaitytė. Lietuvos dailės gyvenimas ir institucijų kaita. 2017, Artseria, p. 97.
(23) 1989 m. Dailės fondo finansinė ataskaita. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, fondas 289, api. 1 b. 930.
(24) Eglės Gandos Bogdanienės interviu su Broniumi Leonavičiumi. 2025 m. rugpjūtis.
(25) Skaidra Trilupaitytė. Lietuvos dailės gyvenimas ir institucijų kaita. „Modernumai“ Šiuolaikinio meno centre ir dailininkų reakcijos. 2017, Artseria, p. 91.
(26) Eglės Gandos Bogdanienės interviu su Gvidu Raudoniu. 2025 m. rugpjūtis.
(27) Rasa Dargužaitė. Meno pramonė. „Dailės“ kombinatų veikla. Vilnius, 2020, p. 18.
(28) Ten pat.
(29) Dailė 2005/2, Kronika. LDS veikla, p. 168.
(30) Vaclovas Krutinis, LDS – 70. Dailė 2005/2, p. 20.
Komentarai