Vidas Poškus
- 02-05
- 8 min. skaitymo
MUZIEJUS KURORTINIAME MIESTE
PRIE JŪROS
ANTANO MONČIO ATVEJIS
Miestus Lietuvoje (ir pasaulyje) galima skirstyti į kelias kategorijas: 1) šiaip miestus; 2) miestus-kurortus; 3) miestus prie jūros; 4) miestus-kurortus prie jūros. Pavyzdžiui, Vilnius, jei nebūtų sostinė, būtų „šiaip miestas“. Tokie („šiaip“ – čia be jokio niekinamo atspalvio) yra Kaunas, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė, Ukmergė, Mažeikiai ir kt. Geriausi miestų-kurortų pavyzdžiai būtų Birštonas ir Druskininkai. Miestas prie jūros, be abejo, yra vienintelė ir nepakartojama Klaipėda. O miestų-kurortų prie jūros mūsiškiame gana siaurame pajūrio ruože esama tiesiog begalė – turint omenyje, žinoma, Palangą ir didžiąją Neringos aglomeraciją.
Ir nesvarbu, kuriai kategorijai priklausytų dideliu gyventojų skaičiumi pasižyminti gyvenvietė, visgi visas jas jungia vienas dalykas – didžioji arba mažoji muziejaus idėja. Neplėtojant muzeologinių temų ir diskursų, galima pastebėti vieną esminį dalyką – šiais laikais ne monarcho rezidencija ar feodalo pilis, ne kontempliatyvi abatija ar bendruomeninė katedra lemia miesto tapsmą ir buvimą miestu. Vienas pagrindinių miesto požymių mūsų laikais yra muziejai. Šalia kavinių / restoranų / visokiausių užeigų, taip pat, be abejo, prekybos centrų. Vėlgi neplėtokime vartotojiškumo problematikos, nes įstaigos ir institucijos, kuriose galima susipažinti su praeitimi ir jos paminklais, užsiimti savišvieta, taip pat yra savotiški konsumerizmo instrumentai (apie tai sausa faktų kalba liudija bilietų ir visokiausių moksleiviškų pasų pirkimai, įsigijimai, kitoks vartojimas).
Prakalbus apie didžiąją ar mažąją muziejų idėją, reikėtų pasitikslinti, kas turima omenyje. Dar XVIII a. (ne be enciklopedistų įtakos) buvo suformuota mintis apie didįjį išminties lobyną, gigantišką proto tezaurą, kuriame, it kokioje storoje knygoje, – visa žinojimo apie kosmosą (mikro- ir makro-) visuma. Gigantiškųjų teorijų byrėjimo epochoje, kai senieji stabai nusileido ir nuskendo, tarsi saulė Palangos jūroje, lyg savotiška kompensacija formavosi mažieji muziejai. Tai ir visokie žinybiniai padaliniai, ir privačias kolekcijas pristatančios erdvės. Prie tokių priskirtini ir menininkų muziejai.
Pirmiausia paklauskime savęs – kas yra menininkų muziejai? Atsakymas labai paprastas. Galima remtis klasikiniu pavyzdžiu. 1862 m. prancūzų dailininkas, dar nežymus ir publikos nešlovinamas, Gustave’as Moreau (1826–1898) savo užrašų knygelėje pasižymėjo: „1862 metai, gruodžio 24 diena, šis vakaras. Galvoju apie savo mirtį ir vargšų darbelių, taip pat visų kompozicijų, kurias noriu laikyti vienoje vietoje, ateitį. Nes išblaškyti jie pražūsta, o būdami kartu jie suteikia peno mintims apie menininką, bei jo gyvenamąją aplinką (milieu), kurioje svajota.“ (1) Jau daug vėliau, Moreau tapus legendine simbolizmo figūra, taip pat skandalingųjų fovistų mokytoju, prieš pat mirtį gimtuosius kūrėjo namus pagal architekto Albert’o Laffono projektą (konceptualiąją dalį surežisavus bičiuliui Henri Ruppui) rekonstravus ir pritaikius viešam lankymui, 1897 m. gegužės 10 d. pasirašytame testamente visa tai buvo perduota Prancūzijos valstybei. Respublika šią dovaną mielai priėmė ir nuo 1903 m. mes galime lankytis Paryžiuje, La Rochefoucauld gatvėje 14-uoju numeriu pažymėtame pastate. Manau, kad šis muziejus (omenyje turiu Le musée Gustave Moreau) yra vienas sėkmingiausių, laiko patikrintų tokio modelio pavyzdžių.
Esminė Antano Mončio meno muziejaus ypatybė ta, kad su jo konkrečiomis gyvenimo datomis šis pastatas tarsi neturi nieko bendra. XX a. pradžioje namą pastatė grafų Tiškevičių pavaldinio sūnus Vladas Navickas, sovietmečiu čia veikė sanatorijos „Jūratė“ biblioteka, ir tik 1998 m. dovanotos kolekcijos pagrindu įsteigtas šio menininko muziejus. Antrame aukšte veikia nuolatinė ekspozicija, o pirmajame parodos keičiamos. Iš karto reikia pastebėti, kad tai optimalus, tiesiog tobulas sprendimas – kai šalia nuolat (na, būna atvejų, kai net ir permanentinė ekspozicija keičiasi...) rodomų to paties autoriaus „šeimininko“ darbų publika gali susipažinti su įvairiomis skirtingomis, bet institucijos veidą ne per vienus metus suformavusiomis parodomis. Tokiu būdu vyksta nuolatinė idėjų apykaita, injekciniu būdu atšviežinanti kolekcijos charakterį. Čia galima trumpai pristatyti (kaip citatą), kas yra pats muziejaus atstovaujamas menininkas: „A. Mončys gimė Darbėnų valsčiuje (dabar – Kretingos r.), Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, studijavo skulptūrą Dailės ir amatų mokykloje Freiburge, Paryžiaus Didžiosios lūšnos akademijoje. Surengė apie 30 individualių parodų Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Monake, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje, Lietuvoje, vadovavo skulptūrų studijoms. Per daugiau nei keturis dešimtmečius A. Mončys sukūrė įvairių žanrų kūrinių: skulptūrų, paminklų, kompozicijų, koliažų, piešinių, akvarelių, scenovaizdžių, reljefų, kaukių, švilpių ir kt. Prancūzijoje, kurioje praleido didžiąją gyvenimo dalį, jis yra žinomas ne tik kaip savarankiškas kūrėjas, bet ir kaip Lano Šv. Marselio bažnyčios Kryžiaus kelio stočių, Kelio madonos ir Šv. Juozapo skulptūrų meistras, taip pat – Meco katedros chimerų skulptūrų restauratorius, įgyvendinęs šį projektą kartu su žymiu litvakų dailininku Marku Šagalu ir žinomais prancūzų skulptoriais broliais Janu bei Joeliu Marteliais (Jan, Joël Martel). Nuolatinė A. Mončio darbų ekspozicija veikia antrajame muziejaus aukšte. Ji primena skulptoriaus Prancūzijos laikų kūrybinę studiją. Čia gausu A. Mončio kūrinių bei jo gyvenimą ir kūrybą liudijančių eksponatų (piešinių, grafikos darbų, švilpių, kaukių, dienoraščio fragmentų, parodų plakatų). Muziejaus lankytojai kūrinius gali liesti rankomis – tokia buvo A. Mončio valia.“ (2)
Reikia pastebėti, kad Mončys – tas užsienyje gyvenęs Lietuvos menininkas, kuriam dėmesio netrūksta ir mūsų dienomis. Žinoma, kad viso to spiritus movens yra muziejaus vadovė, kūrėjo dukterėčia Loreta Turauskaitė (galima įtarti, kad ir aukščiau cituota ištrauka jos inspiruota). Juk daug kas čia vyko ir vyksta jos dėka. Ir čia galima pasamprotauti apie menininkų muziejų personalą, darbuotojus – nes daugeliu atvejų sėkmės ar nelabai vykusio varianto raktas slypi būtent jų kišenėse. Viskas priklauso nuo entuziazmo (gal esu naivus, bet manau, kad tai esminė bet kokio, o ypač tokio, darbo ir pašaukimo sąlyga), taip pat profesionalumo, tiesiogiai susijusio su žmogiškomis charakterio savybėmis ir išsilavinimu. Visi šie dalykai yra susiraizgę į neišardomą mezgimo siūlų kamuolį.
Taip, tai svarbu, bet iki to turi įvykti demiurginis veiksmas. Vėl leiskime sau pateikti kelis faktus iš šalies: „/ Po mirties/ 1993 / Spalio 27 d. įregistruojamas Antano Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo fondas. / <...> / 1997 / Įsteigiama viešoji įstaiga A. Mončio namai-muziejus (Palanga, S. Daukanto g. 16) / 1999 / Liepos 10 d. atidaromi A. Mončio namai-muziejus ir nuolatinė Antano Mončio kūrinių ekspozicija/.“ (3) Skaitant nesuinteresuota akimi, už šių sausų faktų tarsi neslypi jokių dramų. Veiksmas vyksta sklandžiai, tarsi sviestu patepus. Lyg dangaus ir žemės sutvėrimas Šventajame Rašte – be jokių didesnių pastangų. Vis dėlto tose keliose faktografinėse eilutėse ir tarp jų slypi vaikščiojimai po biurokratų kabinetus, skambučiai ir laiškai, posėdžiai ir susirinkimai, protokolai bei nutarimai, taip pat įvairūs potvarkiai, aktai, susitarimai. Vieni, savus muziejus patys steigiantys menininkai, asmeniškai susiduria su šiomis tortūromis bei kalvarijomis, kitus gal apsaugo kažkokios žemiškos ir nežemiškos jėgos. Bet faktas – kad menininko muziejaus atsiradimas (nuo idėjos iki fizinio pavidalo), o ir vėlesnis visavertis funkcionavimas yra milžiniškos energijos ir jėgų, komandinio darbo ir tarpusavio susišnekėjimo pasekmė. Kai kada tai baigiasi ir nesėkmėmis...
Paklaustumėte, ar Mončys vertas muziejaus? O taip! Tai tikrai įdomus, spalvingas ir įvairus, idėjas generavęs, mintis ir įsivaizdavimus gimdęs ir gaminęs menininkas. Profesionalus pasaulinio meno lygio kūrėjas. Nekvestionuojama, kad tai ryški asmenybė. Bet kokiu atveju, net ir „turėdamas“ savo muziejų (kurio normaliai niekada ir nematė, nebent kažką įsivaizdavo it dar vieną skulptūros eskizą), Mončys – per mažai įvertinta ir žinoma asmenybė. Žinant trinantį laiko poveikį, bėgantys metai veikia tarsi ne jo ir kūrybos naudai. Būtent šiuo aspektu ir atsiskleidžia menininko muziejaus misijos esmė. Juk pagalvokime – kurie dar menininkai yra susiję su XX a. Paryžiaus ar (ir) Prancūzijos (o žinant, kad minėtoji sostinė aptariamu laiku buvo ir pasaulio menų centras, galima kalbėti apie tarptautinius procesus apskritai) menu ir kultūra? Žinoma, kad Antanas Gudaitis (1929–1933 m. studijavęs Paryžiuje) ar Žibuntas Mikšys (1962–2013 m. reguliariai gyvenęs Prancūzijos sostinėje). Nei vienas, nei kitas iki šiol neturi savo vardo muziejaus. Ir kokia pasekmė? Tokia, kad žinomumas yra daug mažesnis nei, pavyzdžiui, Vytauto Kasiulio. Nors, tarsi lyginantis kumščių tvirtumu ir dydžiais, dar nelabai aišku, kurio nuopelnas Lietuvos dailės istorijoje didžiausias. Tad A. Mončio meno muziejus Palangoje yra didelė vertybė vien dėl šios priežasties.
Kartais tarsi savotiškai bandoma teisintis dėl šios įstaigos „nekontekstualumo“. Esą menininkas Palangoje niekada nėra gyvenęs ir su šia pajūrio vieta neturėjęs nieko pernelyg ir bendra (nebent giminystės saitus). Vis dėlto šis faktas tėra neesminė detalė (panašiai galima tarti apie V. K. Jonyno galeriją Druskininkuose) ar, atvirkščiai, argumentas „už“. Daugelio menininkų muziejų koncentracija vienoje vietoje (Vilniuje ar Kaune) netgi nedarytų tokio pozityvaus rezultato, kokį įteikia panašaus pobūdžio institucijų decentralizuotų vietų visoje Lietuvoje. Pirmiausia, tai kuria aukštesnės prabos ir kokybės meno lauką regionuose. Antra, skatina vidinį (ir ne tik) turizmą – kai kada (nors ir pernelyg retai) net valdininkams ar plačiajai publikai (kuri šiaip yra pasyvi ir nieko nesprendžia) tai atrodo savaime suprantamu gėriu. Abu šie veiksniai kuria, formuoja tai, ką galima pavadinti tiesiog Lietuvos kultūra ir jos lauku.
Tad grįžkime prie mūsų krašto miestų ir kitų gyvenviečių klasifikacijos. Pavyzdžiu pasirinkime proletarišką Šventąją (vaikystėje vasarodavau būtent joje, nes „Elektros tinkluose“ šaltkalviu dirbusio senelio dėka šeimai pavykdavo gauti dviejų savaičių kelialapį į dviem šeimoms pritaikytą medinį namelį su buitiniais ir sanitariniais patogumai lauke, kituose korpusuose – čia iki šiol nėra jokių muziejų ir galerijų, o iš anų dienų kaip didžiausią kultūros įvykį pamenu kažkurios estrados „žvaigždės“ koncertą), pseudoelitinę Juodkrantę (kur pastaruoju metu kartais slenka vasarų dienos, ne tokios jau jaunos) – šioje veikia Pamario galerija (buvęs Miniatiūrų muziejus), pastaruoju metu orientuota į su kurortu, jūra, laivyba ir vieta (bei jos poilsiu persmelkta aura) susijusį parodų turinį (bent taip dar neseniai deklaruota šį filialą administruojančios Nacionalinio dailės muziejaus vadovybės – apie tai byloja 2019 m. rugpjūčio 1 d. LRT reportažas – „Juodkrantėje nebelieka miniatiūrų muziejaus, dabar poilsiautojų laukia Pamario galerija“ (4).
Šiame Kuršių nerijos miestelyje su dviem parduotuvėmis (viena žiemos, ne sezono metu, būna uždaroma) ir vienomis kapinėmis bei jokia vaistine ar medicinos punktu dar egzistuoja Gintaro įlanka, kurioje rudens lygiadienio proga būna deginamos šiaudais apdėliotos skulptūros, visas pamarys su kičine smėlio skulptūrų galerija (ačiū Dievui, pastaraisiais metais šio antimeno iniciatorių energija akivaizdžiai išblėso), daug simpatiškesnis akmens skulptūrų parkas „Žemė ir vanduo“, vienas lankomiausių turistinių objektų pusiasalyje – Raganų kalnas (apie jį savo nuomonės nedeklaruosiu, nes ten yra visko: ir labai gero, ir nelabai tokio, bet įtaką yra padarę vienkartiniai dešimtmečio vaiko atsiminimai ir sentimentai), galop – Liudviko Rėzos kultūros centras. Visų Palangos kultūros ir meno taškų, vienų veikiančių aktyviau, kitų – pasyvesnių, net nevardinsiu. Tik galėčiau pastebėti, kad jų daugiau nei Juodkrantėje ar juo labiau sočioje Nidoje. Viena aišku – A. Mončio meno muziejus yra išskirtinis objektas. O tokį jį daro ir šilta, jauki muziejaus architektūra (čia jaučiasi geroji provincialaus kurorto dvasia, amžiaus pradžios ar tarpukario nuotaikų alsavimas), ir konceptuali vertybinė nuostata (atsirenkant menininkus, parodas, įvykius), ir tai, kas egzaltuotai vadinama aura, bet paprasčiau – tiesiog atmosfera. O svarbiausias yra Mončio kūrybos indėlis. Paryžietiška laisvė, modernaus meno revoliucingumas ir drąsa, lietuviškas polinkis medžiagai, žemaitiškas gyvenimo džiaugsmas ir ironija. Tai žaidėjas menu, į žaidimą įtraukiantis ir žiūrovą. Ir tas žaidimas tęsiasi iki šiol, truks tol, kol bus prisimenama ir aktuali menininko kūryba. Meno muziejaus misija – tą gyvybę saugoti toliau.
Šiame tekste kažin ar verta atskirai aptarinėti Mončio kūrybos savitumus. Tam skirtas ne vienas tekstas knygos ar straipsnio pavidalu. Juose puikiai išnarplioti šio produktyvaus ir, svarbiausia, įdomaus, ne tuščio, o atvirkščiai – į kontekstus ir kultūrines gelmes besiorientuojančio menininko kūrybos aspektai. Tik išryškinčiau vieną jautriausių – Jeano-Christophe’o Mončio Mano tėvas Antas – šimto prisiminimų apie tėvą, rinktinę (Vilnius: Aukso žuvys, 2022). Ji (apipavidalinta Sigutės Chlebinskaitės) primena muziejų – yra šilta, jauki ir be galo nuoširdi. Būtent tokia nuotaika apninka pravėrus muziejaus duris Simono Daukanto gatvėje (Nr. 16). Net burnos neverta aušinti įrodinėjant, kad joks didelis ir pompastiškas meno muziejus nesuteiks tokio malonumo.
Galbūt todėl, kad Palangoje lankausi labai retai (suskaičiuoti galima ant abiejų rankų ir vienos kojos pirštų), šis miestas-kurortas prie jūros man visų pirma asocijuojasi su Mončio kūryba ir jo vardo muziejumi. Manau, kad tai nėra blogai. Bent geriau, palyginti su karštais čeburekais, šaltu alumi ir bereikšmiu žiūrėjimu į Baltijos bangas besileidžiančią saulę. Banaliai utriruodamas parašiau paskutinį sakinį, mat Palanga man tikrai asocijuojasi su Antanu Mončiu...
(1) Citata iš oficialios G. Moreau namų-muziejaus svetainės; prieiga internete – https://musee-moreau.fr/en/artists-house-museum-house.
(2) Iš muziejaus pristatymo Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje (LIMIS); prieiga internete:– https://www.limis.lt/e-guide/museums/806126.
(3) Antanas Mončys. Sud. ir tekstas – Viktoro Liutkaus. Vilnius, 2003, p. 96.
Komentarai