Vytautas Jonas Juška

TAPATYBĖS KRYŽKELĖSE: KALBOS, KULTŪROS IR PASAULĖJAUTOS SĄSAJOS

Žmogui, gimusiam ir augusiam išeivijoje, savos tapatybės suvokimas, formavimas bei išsaugojimas visados buvo aktualus. Ne visiems patinka teiginys, kad, gimus už Lietuvos ribų, net kai tėvai lietuviai, netampi lietuviu tol, kol neapsisprendi juo esąs. Lietuvoje be pertraukos gyvenu jau keturioliktus metus – rodos, savasties tema (o ir apskritai šis klausimas) turėtų būti praeities reliktas. Tačiau, susidūrus su protu nesuvokiamu brutaliu barbariškumu XXI a. pirmajame ketvirtyje ir suvokiant istoriškai bręstančio laikmečio trapumą, neišeina užsimiršti. Pilkoje sausio darganoje neištirpę ir prisiminimai iš praėjusių metų spalį Nacionalinėje dailės galerijoje vykusios tarptautinės konferencijos „Menas ir karas“, kurioje karo ir tapatybės sąvokos tapo neatsiejamos. Savasties apmąstymams skatino ir Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos namų tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“. Nors nuo spaudos draudimo laikų jau prabėgo daugiau nei pusantro šimto metų, tai, ką matome šiandien, mažai kuo skiriasi: Rusija siekia „vyrauti visose gyvenimo sferose [...], kad nebūtų toleruojamos jokios kitos, išskyrus rusų tautybės pretenzijos bei viešos apraiškos“ (1).

Lietuva šiandien kalba globalios Lietuvos sąvokomis. Dabartiniai Lietuvos piliečių emigracijos mastai beprecedenčiai šalies istorijoje. (2) Per tris dešimtmečius nuo nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Lietuvą paliko iki milijono mūsų piliečių. Šiandien skaičiuojama (tai patvirtina ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija (3)), kad trečdalis tautos (arba 1 mln. 300 tūkst. lietuvių kilmės žmonių) gyvena už savo valstybės geografinių ribų, ir tik maždaug dešimtadalis aktyviai jungiasi prie savo kraštuose veikiančių lietuviškų bendruomenių. Tai daro tiesioginę įtaką tapatybei ir savasties išlaikymui.

Gyvename laikotarpiu, kai globalizacija suteikia neregėtų galimybių keliauti, studijuoti, apsigyventi ir net visam pasilikti svečiose šalyse. Tai pasirinko neretas lietuvis ir šiandien analizuojame masinę lietuvių išeivystę. Dalis išvykusiųjų grįžo, kiti kalba, kad gal grįš. Emigracijos, imigracijos ir reemigracijos temos aktualios daugeliui lietuvių, kaip ir klausimai apie išvykusiųjų bei grįžusiųjų socializaciją, savitumą, kalbą, savivoką ir konstruojamą ar  perkuriamą asmeninę ar net tautinę tapatybę.  Šios temos kartu su likusiųjų Lietuvoje savivoka ir išgyvenimais tapo Lilijos Valatkienės (4) tarpdisciplininio projekto „Saga apie Lietuvą“ tyrimų lauku. Dėl asmens tapatybės kovoja visos pasaulio valstybės, siekdamos emigrantų akultūracijos ir jų vaikų asimiliacijos. Tai vyksta kasdien ir ypač spartėja, kai tėvai nusprendžia nebesukti galvos, kokią kalbą vaikai vartoja namuose. Kam gi ta lietuvių kalba, jei gyveni kitur?

Parodos „Saga apie Lietuvą" atidaryme apie savo sumanymą pasakoja menininkė Lilija Valatkienė ir kultūrologas Vytautas Jonas Juška. Bitės Urbonės nuotr.

Kas gi ta tapatybė? Ar ji tik individo konstruktas? Ar ji išvis svarbi – bene jauti, kad su kažkuo tapatiniesi, esi kažkur priklausąs ar kažko dalimi. Ar verta dėl jos galvą sukti – gyvenk, būk laimingas, o tapatybė pati susidėlios. Tačiau yra valstybės ir tautos istorijos – atskiros, nors tarpusavyje susijusios. Taip ir su tapatybe. Valstybinė tapatybė reiškiasi politiniu, kultūriniu, civilizaciniu lygmeniu; individo – kultūriniu ir asmeniniu. Paprastai tariant, tapatybė – tai, kaip mes suprantame save. Tautinė tapatybė formuojasi per bendravimą su kitais. Žmogaus vidinis pasaulis atsiskleidžia įvairiomis kūrybos formomis: žodžiu, daile, muzika ir t. t. Amžių būvyje susiformavo tautosaka, dainos, giesmės, pasakos, patarlės, mįslės, tautiniai papročiai, tradicijos, liaudies menas, muzika, šokiai – visa tai apibrėžia tautinę tapatybę. Šios visumos jungtis – kalba. Kultūrinė gėrybė turi pojūtinį, regimą pavidalą ir dvasinį, neregimą turinį (5).

Prieš septynetą metų, tuomet dar nesiliaujančios migracijos fone, išsivystė bendri Lilijos Valatkienės ir mano meniniai projektai „Lietuviais esame mes gimę!“ ir „Saga apie Lietuvą“ kuriuose išryškinti ir keliami emigracijos ir tapatybės klausimai. Tai ypač aktualu, nes po istorinės Kovo 11-osios trečdalis Lietuvių apsigyveno už savo istorinės tėvynės ribų. Lietuvių tautos emigracijos istorija ir mastai iki šiol nėra iki galo suvokiami ar įvertinti nei tautos, nei valstybės lygmeniu, nors, apie tai ir šnekama, išgyvenama, rašoma socialiniuose tinkluose.

Dar 2018 m. balandį per diskusiją Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje istorikė Daiva Dapkutė teigė, kad „negali domėtis tuo, apie ką nieko nežinai“... Kūrybinių sumanymų tikslas – per pasakojimus ir menines priemones besitęsiančios emigracijos fone ugdyti istorinę sąmonę ir plėsti istorinį žinojimą tarp Lietuvos gyventojų, skatinti tautinės tapatybės apmąstymą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ką reiškia „Globalios Lietuvos“ sąvoka ir kiek ji mums aktuali? Kokios žalos ar naudos Lietuvai atnešė skirtingų emigracijos bangų lietuviai? „Menininkas negali apsimesti miegančia gražuole ir sakyti, kad jam nerūpi, kas vyksta aplink“, – sakė Niujorke gyvenantis pasaulio lietuvis, vienas garsiausių Lietuvos dailininkų Kęstutis Zapkus.

Daugialypėje kūrybinėje iniciatyvoje „Saga apie Lietuvą“, pasitelkiant įvairios meninės raiškos priemones bei edukacinius užsiėmimus, iškeliama, analizuojama ir diskutuojama bene aktualiausia Lietuvos piliečių emigracijos tema. Įtvirtinant valstybingumo, tautinio identiteto, patriotiškumo sąvokas, visuomenė skatinama atsiverti ir nuoširdžiai diskutuoti. Lilijos Valatkienės žodžiais, „šis projektas apie mus – Lietuvos gyventojus ir pasaulio lietuvius, tai mūsų šaukinys, raginantis grįžti emigrantus namo“.

Pagrindine komunikacijos priemone šiame meniniame projekte tapo saga. Dar 2019-ųjų sausį socialiniuose tinkluose paskelbus sagų rinkimo akciją, atsiliepė tūkstančiai žmonių iš įvairiausių Lietuvos miestų, miestelių, kaimų ir vienkiemių. Jie, norėdami tapti šio projekto dalyviais, rinko, vežė, nešė, siuntė sagas. Atsiliepė ir Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos, Australijos, JAV, Anglijos, Škotijos, Švedijos, Kanados lietuviai – atsiuntė tūkstančius įdomių sagų, tarp kurių buvo istorinės garsių asmenybių sagos bei jų aprašymai.

Iš sagų suformuota „emigrantų jūra". Lilijos Valatkienės nuotr.

Projektui surinkta 1,5 mln. sagų, iš kurių ant darbo drabužių sukurta meninė instaliacija „Saga – žmogus“. Septyni darbo chalatai, septynios raidės simbolizuoja mūsų LIETUVĄ. Lietuvoje apsilankę lietuviai išeiviai siūdavo sagas prie darbo drabužių, simbolizuojančių emigravusią protinę ir fizinę jėgą bei talentą. Siuvo savo viltį, tikėdamiesi grįžti namo. Projekto įgyvendinimo procese ryškėjo ir emigrantų tėvynės ilgesys, noras būti kartu, prisijungti, jaustis laukiamiems ir vertinamiems. Meniškai transformuoti darbo drabužiai, įprasminantys darbingą Lietuvą, ir emigrantų šeimose gimusių kūdikių drabužėliai, taip pat siuvinėti sagomis, metaforiškai užfiksavo ir atskleidė ne tik viešųjų ir privačių erdvių dialogą ir konfliktą, bet kalba ir apie istorinį, kultūrinį ir socialinį mūsų valstybės palikimą, kitimą ir laipsnišką nykimą.

„Saga – mažas, bet labai asmeninis daiktas, kuris kaip pamestas lauko akmenėlis, tačiau apčiuopiamas ir suskaičiuojamas“, – sako projekto autorė Lilija Valatkienė.

Meninę instaliaciją papildė idėjos autorės, žurnalistės, fotomenininkės Lilijos Valatkienės ir dailininko Vlado Merečinsko sukurtas emigracijos žemėlapis iš sagų bei unikalus didelio formato rašytojos Žemaitės portretas, kuriam panaudotas dailininko Giedriaus Jonaičio sukurto vieno lito nominalo banknotas. Netradicinių meninių raiškų fone demonstruojama ir Lilijos Valatkienės meninių fotografijų paroda „NEparadinė Lietuva“. Čia užfiksuoti tušti trobesiai, stūgaujantis vėjas, vingiuoti takai, kuriais Lietuva išsivaikšto. Per skirtingas menines fotografijas dėliojamas nuoseklus pasakojimas, sukuriantis įtampos lauką ir stumtelintis žiūrovą keliauti jautriausiais sielos vingiais. Fotografijose atskleisti motyvai – tai kelionė, kurioje galima pajusti pulsuojančią melancholiją, susikaupusį liūdesį, sielos skausmą ir raudą, pridengtą gamtos triumfu.

Rašytojos Žemaitės portretas iš sagų. Lilijos Valatkienės nuotr.

Šiuose projektuose kvietėme kiekvieną dalyvį susimąstyti, kodėl, kokiomis aplinkybėmis, kokiais sumetimais trečdalis tautos pasirinko gyventi ne savoje valstybėje su visomis jos pilietinėmis teisėmis bei įsipareigojimais? Kodėl tuo pačiu metu, kai pirmą kartą per ilgus dešimtmečius atsivėrė galimybė kurti ir sukurti tai, kas brangu, suskilome? Kodėl trečdalis tautos, atsisakydami dalyvauti savos valstybės kūrime, pasirinko tapti ne valstybine tauta su visais iš to išplaukiančiais iššūkiais? Kodėl pasirinktas toks gyvenimo kelias, kuris dažnai, pačiam asmeniui to nesuvokiant, lydi tautinės akultūracijos link? Emigracijoje tautinės tapatybės išsaugojimas, lietuviškumo išlaikymas, puoselėjimas bei perdavimas savo vaikų kartai buvo, yra ir liks iššūkiu. Jis sunkesnis mūsų trečiosios bangos emigrantams, neturintiems dipukų kartos patirties bei lietuvybę tausojančių tradicijų. Senoji emigrantų banga, sulaukusi garbingo amžiaus, po truputį iškeliauja į kapus, kitiems lietuvybės puoselėjimo, lietuviškosios tapatybės išlaikymo darbas sunkus tampa vis dažniau.

Parodos fone vyksta edukaciniai užsiėmimai su vaikais. Lilijos Valatkienės nuotr.

Kaimų bendruomenėse moterys, tarpusavyje susitarusios, rinko ir skaičiavo sagas, o siuntė ir kraujospūdžio matavimo aparatų, saldainių ar batų dėžutėse, ir sovietinių skalbimo priemonių indeliuose. Sumokėdamos pašto išlaidas, kartu siuntė ir sveikinimo-paskatos laiškelius. Aiškėjo, kad emigracijos problema palietusi daugelį ir ši iniciatyva kiekvienam dvasiškai artima. Vėliau, per edukacines paskaitas, kalbėjau ne tik apie tai, kad sagos siuvamos siūlu, bet ir kad siųsdamos sagas mūsų moterys dvasiniu siūlu apjuosė ir apsiuvo Lietuvą bei visą lietuviškąjį (emigravusiųjų) pasaulį. Kalbėjau ir apie tą vidinę tuštumą, kurią jaučia pasilikusieji, praradę savuosius. Tai išryškėjo laiškuose, per asmeninius pokalbius. Savivertė, pasirodo, veikia asmens savastį ir ji kinta slegiant vienišumui, kai nebelieka įprastosios fizinės ir dvasinės artumos. Tai kitoniška savasties apraiška. Vienas žmogus, viena siela, vienas talentas, viena gyvenimo istorija. Kiekvienas jų – tautos ir valstybės neįkainojamas turtas. Už kiekvieną privalome sielotis ir kovoti, nesvarbu, ar sugebėsime, ar tas sielvartas ir kova atsipirks. Kiekviena saga – asmeniška, nes ją lietė ir glostė tie, kurie jas dovanojo. Jas lietė ir tie, kurie atėjo į parodą-edukacinę paskaitą, dalijosi prisiminimais, dažnai su grauduliu kalbėdami apie artimųjų praradimą, išgyvenamą ilgesį ir emocijas likus be artimųjų. Kiekvienas emigravęs žmogus – dalis mūsų praeities. Bet ar jis taps ir mūsų ateities dalimi?

Vaikų dėlionėse atsispindėjo skaudūs išgyvenimai. Lilijos Valatkienės nuotr.

Gyvendamas išeivijoje, savo akimis mačiau, kūnu išgyvenau ir sieloje išraudojau kaip mano tautiečiai Australijoje pamažu tirpo – iš pradžių per akultūraciją, galiausiai – per visišką asimiliaciją. To paties proceso pradžią stebėjau ir savo bendraamžiuose JAV, kai po lapsus lingua išrėžta – mes amerikonai pirmiau, tada lietuviai! Be savo kalbos negali pažinti savo kultūros, o be jos – suprasti, kas yra Lietuva, lietuvis ir jo(s) pasaulėjauta. Ne be reikalo dr. Jonas Basanavičius tarė: „Nekalbi lietuviškai, nesi lietuvis.“

Projektui jau septinti metai: jis nuolat transformuojasi atsiliepdamas į matomą, suvokiamą, sparčiai kintančią tautos ir valstybės realybę. Lietuviai migrantai grįžta, lėtai, bet po lašelį grįžta. Į Lietuvą atvykstantys kitų tautų žmonės, turintys savitą tapatybę, pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą, kelia naujus reikalavimus valstybei ir iššūkius sėkmingai integracijai. O tam būtina sklandi individo akultūracija. Tai naujas iššūkis tautai, nemėgstančiai kalbėti asimiliacijos kalba. Straipsnį pradėjau klausimu „ar verta dėl tapatybės galvą sukti?“ ir teiginiu „gyvenk, būk laimingas, o ta tapatybė pati save susidėlios“. Visgi yra dėl ko suklusti, galvą sukti ir pamąstyti.

Kalbos, kultūros ir pasaulėjautos sąsajos yra neginčijamos. Tai, kaip save matome ir suprantame, glaudžiai siejasi su mūsų kalba ir jos gebėjimu įprasminti sąvokas, kuriomis nusakome save, savo aplinką, vietą ir laiką. Mūsų kultūra, grįsta kalba, įprasmina mus pasaulyje, išryškina tai, kas mus skiria nuo kitų tautų ir daro mus įdomius ne vien sau, bet ir kitiems. Tautinio atgimimo metais, kovodami dėl rašto, išmokome branginti savo kalbą. O atkūrus valstybingumą, lietuvių kalba pirmą kartą tautos istorijoje tapo valstybine. Esame Česlovo Milošo paženklinta „tauta, pralaimėjusi istorijoje, dar kartą gimusi filologijoje“.

Meninio projekto autoriai susintetino, sukonkretino ir papildė viešojoje erdvėje randamą informaciją, per sagą sukurdami lengvai apčiuopiamą ir visuomenei suprantamą turinį. Savo pristatymuose išryškino trečiosios bangos lietuvių emigracijos mastą, tautiečiams iškylančias tarpusavio bendravimo, tautinės tapatybės išlaikymo, savasties suvokimo problemas bei lietuvybės išsaugojimo sunkumus. Darbui imlaus švietėjiško projekto turinys, pasakojimai ir vaizdai nepaliko abejingų. Sukeldami emocinį ir dvasinį dalyvių angažavimąsi, iniciatyvos „Saga apie Lietuvą“ autoriai stiprino klausytojų asmeninę savivertę, savivoką, gilesnį savosios visuomenės supratimą, visavertiškesnį žvilgsnį į tautos bei valstybės vertybes ir per gilesnį pažinimą skatino pilietinį patriotizmą.

Kiek sagų, tiek spalvų savo kūrybiškumui atskleisti. Lilijos Valatkienės nuotr.

Parodos „Saga apie Lietuvą“ eksponuotos Plungėje, Vilniuje, Trakuose, Kaune, Šilutėje, Lietuvos Respublikos Seime, Biržuose, Doviluose, Punske, Kelmėje ir Ukmergėje. Projektas išlieka paklausus – pabaigos dar nematyti.

English summary

What is, forms and sustains national and personal identity, asks culturologist V. Juška reflecting the mass migration of Lithuanian citizens following the restoration of Lithuanian Independence in 1990. In the thirty-year period following restoration, the net emigration rate exceeded anything historically experienced in Lithuania over the previous 120 years. Noting the links between emigration, acculturation and assimilation the author examines personal identity through the prism of two interdisciplinary art projects “Lithuanian we are born” and “Saga about Lithuania”. For the latter project one point five million buttons were collected, thence assembled through various artistic expressions to represent the scale, substance, personal and interpersonal impacts on identity and belonging. Reassembling the stories of those who gifted the buttons, the author evokes their legacy – a quiet inner despair and isolation, a transformation of their own sense of belonging, inability to affect the identity choices of those no longer in their present. The author posits that our personal identities are challenged through social media, by migratory mobility leading to a state of flux, the risk of acculturation and, potentially, assimilation into the cultures of host states.

On learning of the project, this button was sent from the USA by the niece of Father Maironis (then 105 years old) Danutė Lipčiūtė-Augienė. Given its historical value, the button was donated to the Maironis Lithuanian Literature Museum in Kaunas. Photo by Lilija Valatkienė

As identity and belonging are related concepts, V. Juška questions the civic rationale of the emigrating, their seeming unwillingness to contribute to the building of their own civil society. Acknowledging the depth of association and bonding that the two artistic projects evoked between their creators and their audiences, he notes that the artistic world cannot be mute to the world which surrounds. V. Juška postulates that national and personal identify has its roots in language and national culture, these forming relationships with the environment, the basis of our collective and individual worldview. 

(1) Darius Staliūnas „Rusinimas: Lietuva ir Baltarusija po 1863 metų“, Vilnius, 2009, p. 420. - I. Šulgino parengta 1864 m. Kauno mokyklų direkcijos ataskaita. „Antroji po stačiatikybės valstybinė Rusijos jėga – rusų kalba – turi taip pat vyrauti visose gyvenimo sferose ir jokia kita kalba negali būti toleruojama už šeimos ribų, – nei jokiose valstybinėse institucijose, nei švenčių metu, nei viešose vietose. Lygiai taip pat už šeimos rato negali būti toleruojamos jokios kitos, išskyrus rusų tautybės, pretenzijos bei viešos apraiškos.“

(2) Tautos emigracijos pradžia sutapatinama su baudžiavos panaikinimu 1865 m. Per penkis dešimtmečius iki nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. iš Lietuvos į Šiaurės Ameriką emigravo apie 600 tūkst. asmenų. Tarpukariu, per du dešimtmečius, apie 200 tūkst. asmenų. Sovietinės okupacijos grėsmės akivaizdoje 1944 m. Lietuvą paliko apie 70 tūkst. žmonių.

(3) https://www.urm.lt/globali-lietuva/810. 

(4) LDS Tarpdisciplininio meno kūrėjų sekcijos pirmininkė.

(5) Jonas Puzinas „Lietuvių kultūros istorija“. Rinktiniai raštai II, Lituanistikos instituto leidykla, Čikaga, 1983, p. 467.