„Į istorijos rašymą žiūriu kaip į kūrybą“
Aistė M. Grajauskaitė kalbina Žygimantą Augustiną
Nepamenu, kokioje knygoje perskaičiau mintį, kad visi nutapyti portretai tik įrodo, kiek daug dar liko neįamžinta, bet labai gerai prisimenu, jog nuo to karto žiūrėdama, analizuodama ar rašydama apie portretinius darbus nebegalėjau atmatyti stokos. Tos, kuri lieka už porėmio, už rėmo, kurios nepajėgia aprėpti ir istorijos puslapiai. Tačiau negalima pamiršti, kad portretas, visai kaip istorija, nebūtinai nurodo ar pristato tiesą (štai dar viena stoka). Beje, kalbant apie istoriją bei tiesą, keista, kad šiandien net sofistikuotas istorijos, jos faktų (ypač esą jau patvirtintų) kvestionavimas neretai įvardijamas kaip konspiracinis aktas, mat toks elgesys nederamas, nes jau viskas įrodyta, aprašyta, išmatuota. Paklaidos galimybė ar mintys apie ją nepriimtinos, nes tiesą (betgi tiksliau – nuomonę) ginančių faktų kvestionavimas tolygus realybės ardymui. O juk kitos realybės nėra, tad esamoji tapo šventa karve.
Vis dėlto gerai, kad yra menininkų, linkusių abejoti kasdienės realybės pateikiamo vaizdo legitimumu. Ko gero, nieko nenustebinsiu (ir nesupykdysiu!) sakydama, kad šio pokalbio svečias – vienas inteligentiškiausių šiandienos tapytojų, piešėjų (kitaip – dailininkų), į kūrybos ringą išsikvietusių ne ką kitą, bet būtent pačią panelę tiesą! Tačiau šio pirmojo dailės srities meno daktaro (mokslinis laipsnis!) Lietuvoje nėra užvaldžiusios emocijos... Matot, daugelis linkę manyti, kad dailininkai ne tik kuria gana emocionaliai, bet ir pasirenka analizuoti pakankamai emocionalias temas, bet taip jau nutiko, kad nesvarbu, apie kuriuos Žygimanto Augustino darbus kalbėsi, tai lyg pradžios ir pabaigos neturintis bandymas pasverti, ką pirmiau paminėti: profesinį techniškumą, darbe atskleidžiamą temą bei naratyvą ar tai, kad dailininkas ir vėl pėdas papustė! Žygimanto Augustino nepavyksta pagauti nei tyliomis mintimis prieš jo darbus, nei garsiai užduodamais klausimais, ir jo kūryba nepaliauja stebinti, beje, labai gali būti, kad taip yra dėl menininko pomėgio tyrinėti. Kaip perskaitysite šiame interviu, domėtis, skaityti, kvestionuoti ir perlaužti galbūt egzistuojančios tiesos (ar teisybės) šerdį yra beveik asmeninė Augustino vendeta. Tik pastaroji skamba piktai, o Žygimantas nėra toks ar bent toks nepasirodė.
Menininkas, grupinėse parodose aktyviai dalyvauti pradėjęs dar prieš šio tūkstantmečio erą, dabar yra surengęs daugiau nei dvi dešimtis personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Labai pelnytai susirinkęs nemažai apdovanojimų ir pripažinimų („BP portreto apdovanojimai Londono Nacionalinėje portretų galerijoje“ 2002 m., „Geriausias debiutas XII tarptautinėje Lietuvos tapybos trienalėje“ 2004 m., „Geriausias debiutas profesionaliajame mene, Lietuvos kultūros ministerija“ 2005 m. ir kt.), jis veda paskaitas, rengia dirbtuves ir skaito pranešimus įvairiose konferencijose. Visa tai tikri faktai, neginčytina tiesa, kuri turėtų jums punktyrine linija nupiešti menininko portretą, vis dėlto bent jau man raktu į Žygimantą Augustiną tapo jo tekstas „Gražu, kai žmonės nori būti tokie kaip šventieji“ (2013). Perskaičiusi jį, susisiekiau su menininku pasinaudodama internetine realybe, ir mudu pakalbėjome apie istoriją, faktus, menotyrininkus bei klišes (deja, ne grafikos).
Ne melas būtų teigti, jog tam, kad meno kūriniai įsilietų į savalaikę klasiką, taptų žanro kanonu, nemažai įdirbio padaro kritika, t. y. mitą kuriantys meno istorijos ir teorijos žinovai, ar ne? Tačiau pats esi sakęs, kad mėgsti priversti žiūrovą abejoti istorijos ir faktų objektyvumu, tad pakalbėkime apie požiūrį į menotyrininkus, nuomonę apie kritiką per se. Štai Alfonsas Andriuškevičius straipsnyje „Trys tezės apie Žygimantą Augustiną“ (2005) rašė, kad Tavo kuriama tapyba – tai „naujoviška postmodernistinė, parazituojanti realizmo atmaina – citatinis realizmas. Tikras simuliakras“, o Monika Krikštopaitytė leido sau teigti, jog „plika akimi matyti, kad Ž. Augustino darbuose yra daug neigimo <...>“ („Nėra taip, kaip atrodo“, 2012). Kaip manai, ar menotyrininkams pavyksta dekoduoti, iš(si)aiškinti Tavo darbus ir ar jiems išvis reikalingas menotyrininkas, kaip mediatorius tarp Tavęs, tavo kūrybos ir publikos?
Į menotyrininkus žiūriu pagarbiai, žinant jų darbo specifiką, kitaip būti negali, jų darbas sunkus ir atsakingas. Džiaugiuosi, jei mano darbai įkvepia parašyti tekstą, o ką apie mane rašo – rašančiojo reikalas. Žinoma, kartais menotyrininkas būna mediatorius tarp manęs ir publikos, bet nemanau, kad tai pagrindinė jų funkcija. Mano nuomone, menotyrininkai nėra orakulai, aiškinantys kūrinių reikšmes, jie yra kūrėjai, kurių įkvėpimo šaltinis – menas arba meno istorija. Būna ir taip, kad aš nesuprantu, ką apie mane rašo, bet jei kiti supranta, tuomet viskas gerai.
Taip, gal ir kūrėjai, bet jų darbai apibrėžia ar bent paveikia gana nemažai meno lauko dėmenų: menininkus, jų kūrybą, laikotarpius, apibrėžimus, sroves ir kt. Tad kokia yra gera ir kokia prasta menotyra?
Menotyra daro didelę įtaką kūrinių suvokimui protu, bet yra ir beveik fiziologinis kūrinio poveikis, jautriam žmogui galintis būti ne mažiau svarbus. Nesijaučiu galintis apibrėžti, kas yra gera ir bloga menotyra, galiu tik pasakyti, kokia man patinka. Patinka tekstai, parašyti gyvai, remiantis faktais ir įžvalgomis, pasakantys ką nors, ko aš nežinojau. Neįdomu, kai rašoma be įkvėpimo, pragmatiškai, dėl to, kad reikia.
Stebint Tavo drobes, susidaro įspūdis, kad ten saliutuojantys portretai ir figūrinės kompozicijos – tik priedanga smulkmeniškai studijuojamam žmogaus kūnui, potėpio preciziškumui bei piešinio meistrystei pademonstruoti. Sakyk, kuris iš šių dėmenų yra svarbiausias? Kodėl?
Gal ankstyvieji darbai su minėtais dalykais buvo susiję, bet dabar man svarbiau užmegzti dialogą su žiūrovu (visuomene), meistrystės nebedemonstruoju, tik turiu mintyse, kad be jos kūrinys bus prastas. Įdomiau kalbėti apie tai, kaip jaučiasi žmogus šiame pasaulyje, patirti bendrumo su kitais jausmą. Jeigu jauti, kad tavo sukurtas darbas rezonuoja, žmonės kalba, galvoja apie tai, tuomet aplanko džiaugsmas, nesvarbu, ar tai tapyba, ar piešinys. Pvz., neseniai sukurta garso instaliacija sulaukė pripažinimo, nemažai žmonių sakė, kad nuo jos šiurpas eina per kūną. Parinkdamas dainą, jos transliavimo tembrą ir šaltinį, būtent to ir siekiau.
Tavo darbas „Nepakankama ramybė“ (dažytos medienos stovai, aliuminio ruporai „Гр-1“, savadarbis lempinis stiprintuvas ir grotuvas medinėje dėžėje, laidai, varžtai, lopšinės garso įrašas, pritaikomas atsižvelgiant į kontekstą, 2022) mugėje „ArtVilnius“ pelnė geriausios instaliacijos apdovanojimą už asmeninių patirčių transformavimą į universalias ir aktualias temas. Instaliacijoje per sovietinį garsiakalbį žiūrovus pasitiko daug kam atpažįstama lopšinė „Dėdė Miegas“. Kaip kilo tokio kūrinio idėja ir kodėl nusprendei pradėti dirbti su instaliacijomis, nors garso elementą jau prieš kurį laiką esi įtraukęs į savo parodas?
Kūrinys yra mano reakcija į tai, kaip jaučiuosi nuolatos girdėdamas apgaulingas žinias, siekiančias užmigdyti kritinį mąstymą. Žinoma, visa tai susiję su karu, neatsitiktinai instaliacijos garso šaltinis sukonstruotas iš rusiškų detalių, o lopšinė atkeliavusi iš Sovietų Sąjungos laikų. O sprendimas atėjo palaipsniui: pradžioje į instaliaciją planavau įtraukti ir tapybos darbą, bet vėliau supratau, kad jo nereikia. Garsas man visuomet buvo svarbus, bet aktyviai juo pradėjau domėtis, kai restauravau savo paauglystės akustinę sistemą, tuomet prasidėjo įvairūs eksperimentai. Pirmą kartą panaudojau garsą parodoje „OU“ (2018), vėliau – parodoje, dedikuotoje Žygimantui Augustui „IN.500” (2020), nuo tada garsas kuriant visada šalia.
Panašu, kad esi neabejingas meniniam tyrimui, Tavo atveju neretai atsiremiančiam į istorijos sluoksnių zondavimą... Kai paskutinį kartą kalbėjomės, užsiminei apie naują projektą, kuriuo tyrinėji vaizdo ir garso įtaką žmogui, apie tai, kad abi medijos yra tiek kontrolės, tiek psichikos atpalaidavimo priemonės, ir apie garso technikos fetišizmą. Ar galėtum plačiau papasakoti apie „Sirenų ir staugūnų“ idėją ir kodėl jos ėmeisi?
Aš vengiu žodžių junginio meninis tyrimas, nes jis yra įgavęs man nereikalingų konotacijų. Esu neabejingas tyrinėjimui: pasaulio, žmogaus ir kitų dalykų. Mane domina garso tembras, kaip jis veikia žmogų kartu su vaizdu. Skaitinėdamas įvairią literatūrą, atradau įdomių dalykų, susijusių su garso ginklų kūrimu, audiofilija, psichologiniais triukais naudojant garsą. Žaviuosi prietaisų, skleidžiančių garsą, konstrukcija, į akis krito XX a. viduryje sukurtos oro pavojaus sirenos, kiti su karu susiję akustiniai įrenginiai. Šie prietaisai dažnai fetišizuojami, pvz., ruporai, sirenose naudojami garsui pastiprinti, yra tapę nemažos dalies audiofilų geidžiamu objektu. Staugūnai yra sirenų, perspėjančių apie pavojų, rūšis. Pavadinimas turbūt kilęs iš beždžionių alouatta, gebančių itin garsiai staugti (patinai dažniausiai tai daro viliodami pateles arba atbaidydami konkurentus). Viliojimas ir įspėjimas, panika ir malonumas – viskas greta, todėl ir ėmiausi šio projekto.
Grįžkime prie viliojančios plokštumos... Obuoliai, akiniai, balti apatiniai, juvelyrika ir skarelės ar rankinukai ir tatuiruotės – visa tai matydama neretai nusišypsau ir priimu kaip scenografijos strategiją „dailininkas pėdas mėto“, siekį detalėse paklaidinti žiūrovo žvilgsnį. Naudojamų elementų gausa arba kartais stoka, juos pančiojančios socialinės klišės ir kuriamas naratyvas – kaip surežisuoji visą šią įsivaizduojamybę? Ar dažnai „pritapai“ papildomų elementų ir ar prieš pradėdamas dirbti jau turi nusimatęs galutinio varianto viziją?
Tapydamas neturiu užbaigto paveikslo vizijos, dažniausiai turiu aiškų norimą perteikti jausmą. Kurdamas ieškau, kaip tai padaryti; kartais atsiranda įvairių nenumatytų detalių. Jeigu jos klaidina – turbūt norėjau klaidinti, sukelti absurdiškos ar meluojančio realybės vaizdinį. Daug darbų sukūriau galvodamas, kad pasaulis iki galo nepažinus žmogui, kad vaizdas meluoja, kad mes dažnai nepajėgūs atskirti melo nuo tiesos. Netikrumas – viena mano mėgstamų temų. Man patinka žaisti su mąstymo klišėmis, įvesti humoro, kartais ir ironiškų, klaidinančių užuominų.
Galbūt nesuklysiu teigdama, kad esi tiek grafikas, tiek tapytojas. Viename interviu teigei, kad, norėdamas įgyvendinti idėją, pasirenki tai, kas patogiausia rezultatui pasiekti. Kodėl (bent taip atrodo) nutolai nuo grafikos ir kodėl dirbtuvėse būtent tapyba pradėjo griežti pirmuoju smuiku? Kur ir kaip čia pasiklysta ar inkliuzu tampa piešinys, jo tradicija?
Kaip minėjau, kūrinio poveikis man svarbiau nei technika. Daug metų praleidau studijuodamas piešimą ir tapybą, taip pat dėstau šiuos dalykus, tai verčia nemažai apie juos galvoti, analizuoti kitų kūrėjų darbus. Prisikaupė šios srities žinių. Kokiais smuikais jie griežia, sunku pasakyti; žinoma, man labai svarbios piešimo ir tapybos tradicijos mene, jas ilgai studijavau, bet dažniausiai stengiuosi jas apeiti ir surasti ne tokį įprastą požiūrio tašką. Pavyzdžiui, studijuodamas doktorantūroje, ieškojau ultraobjektyvaus ir ultrasubjektyvaus portretavimo būdų. Norėjau pažvelgti į tai, kas svarbu kuriant žmogaus atvaizdą savaip.
Dar teko girdėti, kad literatūra – vienas pagrindinių Tavo įkvėpimo šaltinių. Kieno ir kurie kūriniai padarė didžiausią įspūdį ir kuriems personažams vis dar norėtum sukurti veidus?
Mėgstu gerą literatūrą. Dabar skaitau Fernando Pessoa „Nerimo knygą“, bet, kad kuo ilgiau užtęsčiau šį malonumą, leidžiu sau per kartą perskaityti tik 10 puslapių. Įtaką padarė daugybė kūrinių. Štai kažkada tapydamas Günterio Grasso „Skardinio būgnelio“ herojų mintyse dažnai turėjau Roberto Musilio romano „Žmogus be savybių“ herojus ir problematiką. O projekte apie Žygimantą Augustą rėmiausi istorikų mintimis.
Nustojau priešintis, kol man pasidarė visai patogu su savimi dirbti – taip esi atsakęs į vieną iš klasika tapusių klausimų apie būtinybę pozuoti pačiam sau. Kaip vertini kitų menininkų, pvz., Luciano Freudo, Chucko Close’o, Gillian Wearing, Loviso Corintho ar Egono Schiele’ės, autoportretizmą?
Turbūt daug esu visko prikalbėjęs. Kitų menininkų autoportretus, žinoma, vertinu – žaviuosi jais. Iš išvardintų šiandien rinkčiausi Wearing, nors ir Freudo bei Schiele’ės darbai labai giliai įsirašę į atmintį, daug ko iš jų mokiausi. Žanrai mene man nelabai įdomūs, ieškau kokybės, aktualumo. Sau pozuodamas galiu daryti tai, ko galbūt negalėčiau daryti su kitu žmogumi.
Techniškai kalbant, perėmei senųjų meistrų ir paskutinių dviejų amžių autoportreto tradicijas, jas perpynei, persvėrei ir atskiedei itin stiprios konsistencijos psichologinės savistabos doze. Darbų, kuriuose atpažįstamas paties veidas, personažas išgyvena emociją „penktąja pavara“: jei liūdi, tai tikrai nukabinęs nosį, jei kviečia varžytis, tai kone provokuoja... Tos drobės, kuriose itin akivaizdžiai regimos emocijos – džiaugsmas, liūdesys, pasišlykštėjimas, pyktis, nuobodulys ir kt., drįsčiau teigti, yra beveik emocijų, o ne kūno studijos. Kokiems išgyvenimams teiki prioritetą ir kodėl?
Galbūt tai mano reakcija į mažai emocionalius žmonių santykius. Darbe, dėstytojaudamas, negaliu rodyti ryškių emocijų, tai būtų nekultūringa, daug kur tai siejama su kultūros ar išsilavinimo stoka. Kitaip tariant, jis turi būti išreikštas rafinuotai, pvz., per meno kūrinius. Žmonių emocionalumas niekur nedingęs, šiuolaikinio meno kūriniai, ypač filmai, dažnai būna emocijų koncentratai. O prioriteto jokioms emocijoms neteikiu, jos dažniausiai atsiranda organiškai.
O kaip pats reaguoji į savo darbus? Ar svarbu kuriamą (at)vaizdą atsieti nuo savęs ir paleisti? Juk, ko gero, yra tokių, kurie, žiūrėdami į tuos autoportretus, sako „na ir povyza“, taip lyg neįvertindami ir nesureikšmindami techninės matomo kūrinio kokybės.
Jau minėjau, kad žiūrovai į mano darbus gali žiūrėti, kaip jiems patinka. Pats į juos žiūriu kritiškai ir kartu atlaidžiai, gal kaip į savo vaikus... Pastebėjau, kad žiūrovai dažniausiai jaučia, jei darbas pavykęs, net jeigu jiems jis nėra priimtinas estetiškai. Tai išduoda kūno kalba, elgesys, bet visa tai – intuityvūs pojūčiai, kuriuos sunku paaiškinti. Aš pats ryšio su savo paveikslais stengiuosi nepalaikyti, jie gyvena savo gyvenimą, aš savo. Neaiškinu, kaip reikia mano paveikslus suprasti, bet paprašytas atskleidžiu, kaip jie sukurti, kokios temos tuo metu man rūpėjo.
Žygimantas Augustinas „Autoportretas pagal kraniometrinius matmenis (eikastikē technē)“, 2014, drobė, aliejus, medinis rėmelis, 47x43 cm.
Žygimantas Augustinas „Autoportretas pagal K. Donelaičio kaukuolės matmenis (eikastikē technē)“, 2014, drobė, aliejus, medinis rėmelis, 47x43 cm.
Žygimantas Augustas (1520–1572), Elžbieta Habsburgaitė (1526–1545), Barbora Radvilaitė (1522–1551), Kotryna Habsburgaitė (1533–1572), Kristijonas Donelaitis (1714–1780), Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) bei dar keletas asmenybių, kurių pavardes, kūnus ir beveik charakterius leidai pasimatuoti, kaip tyrimo metodą naudodamas kraniometriją. Ką Tau reiškia šie istorinių personažų ir teorijų išbandymai? Kurie atradimai buvo įdomiausi?
Doktorantūroje sukūriau kraniometrinį portretavimo metodą, kurio pagrindas – portretuojamojo kaukolės matmenys (mokslo pasaulyje jie laikomi objektyvesniais nei dailininko fantazija). Vėliau kraniometrinį portretą sugalvojau papildyti savo atvaizdu, kitaip tariant, išmokau tapydamas į galvą įsidėti svetimą kaukolę – portretai nutapyti performuojant mano kaukolę pagal tapomo personažo kaukolės formą. Taip ir buvo sukurti minėtų asmenų portretai, kuriuose gausu mano bruožų. Viskas prasidėjo nuo poeto Kristijono Donelaičio, nepalikusio patikimų atvaizdų: tyrinėjant paaiškėjo, kad dauguma atvaizdų panašūs į jų autorius. Tai ir įkvėpė nebeslėpti subjektyvumo ir jį groteskiškai paryškinti. Istoriją rašo žmonės, norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad negalima aklai pasitikėti nei mokslininkais, nei menininkais. Įdomiausia buvo suprasti, kaip konstruojama objektyvumo ir tikrumo iliuzija, remiantis mokslu, autoritetu arba tapymo stiliumi.
Koks yra paties santykis su istorija, istorikais ir teorijomis? Iš interviu su Tavimi susidaro įspūdis, kad istoriją pasirenki kaip įrankį, leidžiantį kvestionuoti tiesos esatį, būtinybę. Ar taip ir yra?
Į istorijos rašymą žiūriu kaip į kūrybą, naudojančią mokslinius įrodinėjimo metodus. Mokslinės žinios mūsų kultūroje yra objektyviausias žmonėms prieinamas dalykas. Labai gerbiu mokslininkus už nuoseklų ir sistemingą mus supančios realybės aiškinimą. Tačiau anksčiau egzistavo ir kiti pasaulio reiškinių aiškinimai: dar visai neseniai, prieš kokį tūkstantį metų, jie buvo aiškinami pasitelkiant Bibliją, dar seniau – astrologiją. Tai tiesiog skirtingos sistemos, mums suteikiančios saugumo jausmą šiame baugiai nepažiniame pasaulyje. Šiuo metu dauguma išsilavinusių žmonių renkasi mokslą. Ištikus kovido pandemijai, valdžios žmonės turbūt nesikonsultavo su astrologais ar šventikais. Bet gal kada nors menas atrodys patikimesnis nei mokslas. Valdantieji galėtų pašonėje turėti būrį protingų menininkų, padedančių priimti sprendimus. Menininkai jautrūs, sprendimai turbūt nebūtų patys blogiausi. Pabrėžiau žodį protingų, nes yra tokia klišė – menininkai laikomi nevispročiais. Bet jie dažniausiai tik apsimeta.
O kaip tuomet kraniometriniai projektai-portretai? Juk tai savotiškas istorijos kvestionavimas, kreipimas, ironizavimas? Kam jų reikia? Beje, vienos iš parodų „IN.500“ pristatyme girdėjau Tave sakant, kad mokslas ir istorija yra įrankiai, padedantys kurti potyrį, kurio metu publika susimąstytų apie istorijos objektyvumą, žmonių narciziškumą, jų savimylą. Suprantu, kad ringe su Tavimi pseudoistorizmas gauna į smarką nuo portretų-hibridų-fantomų, bet kam tai išbandyti su gyvaisiais, tarkim, Dalia Grybauskaite? Beje, ji taip ir nesusisiekė?
Kraniometriniai portretai šiek tiek ironizuoja žmogaus objektyvumo siekį ir redukcionistinį požiūrį. Jei istorikai gali naudoti paveikslų turinį kaip savo teiginių įrodymą, manau, ir aš galiu naudoti jų teiginius savo paveikslams konstruoti. Narcizo vaidmenį minėtame projekte prisiimu pats, tikėdamasis, kad kas nors mano poelgiuose atpažins save ar savo kolegas. Negaliu likti abejingas dangstymuisi pseudoobjektyvumu, realybės redukavimui į primityvius, lengvai suprantamus modelius. O prezidentė Dalia Grybauskaitė čia niekuo dėta, bet jos panašumas į karalienę Boną Sforcą prašyte prašė šių dviejų asmenybių hibridinio portreto. Gretinant kaukolių kraniometrinius taškus paaiškėjo, kad dauguma jų sutampa. Tad vis dar laukiu Dalios Grybauskaitės skambučio ir komplimentų.
Jei tik pavyks, pažadu jai perduoti žinią apie Tavo laukimą! Beje, teko rasti tokią citatą: „Nekalbu apie istoriją, bet kalbu istorijas savo darbuose.“ Ar galėtum pakomentuoti, išplėsti šią mintį?
Nesu istorikas, nelendu į istorijos mokslo lauką. Pasakodamas istorijas, kuriu alternatyvias realybes, kurios neturėtų niekam pakenkti, netgi atvirkščiai – tikiuosi žmones pralinksminti arba pastūmėti susimąstyti. Daug kas taip daro.
Beje, visuomet knietėjo paklausti: būna, kai netikėtai nusigąsti savo paties atvaizdo veidrodyje. Ar Tau taip nebuvo su paveikslais?
Buvo ir su veidrodžiais, ir su paveikslais.
Žygimantas Augustinas „Apsimetu stipriu I“, 2022, grafinis pieštukas, popierius, 42x30 cm.
Žygimantas Augustinas „Apsimetant agresyviu I“, 2022, grafinis pieštukas, popierius, 42x30 cm.
“Writing of history I see as a creative process”
Aistė M. Grajauskaitė interviews Žygimantas Augustinas
I don’t remember in which book I read the idea that all portraits that have been painted are just proof of how much is still uncaptured, but I remember very well that from that moment on, when I was looking at, analyzing, or writing about portraits, I could no longer unsee this lack. The one that remains behind the frame, beyond the molding, that even the pages of history are unable to cover. However, it must not be forgotten that a portrait, just like history, does not necessarily show and present the truth (and here it is - another lack).
However, it’s good that there are artists who are willing to question the legitimacy of the image presented by everyday reality. I will probably not surprise anyone by saying that the guest of this interview is one of the most intelligent painters of today, and definitely not only because of the reason that he became the first doctor of fine arts (an academic degree!) in Lithuania. You see, many people tend to think that artists not only create quite emotionally, but also use quite emotional themes to analyze, but it so happens that no matter which of Žygimantas Augustinas’ works you talk about, it’s like an attempt without a beginning or an end to weigh up which to mention first: professional technicality, the theme and narrative revealed in the work, or the fact that the artist... head for the hills! Žygimantas Augustinas cannot be caught out either by silent thoughts before his works or by loud questions, and his work never ceases to amaze, and it may very well be due to one of the artist’s hobbies: research. As you will see in this interview, to inquire, to read, to question, and to break the core of a possibly existing truth (or justice) is almost a personal vendetta of Augustinas. Only the latter sounds angry, and Žygimantas is not, or at least has not shown himself to be.
Having been active in group exhibitions since before the turn of the millennium, today the artist has held more than two dozen solo exhibitions in Lithuania and abroad. He has collected a well-deserved pile of awards and recognitions – the BP Portrait Award at the National Portrait Gallery, London in 2002, Best Debut at the XII International Lithuanian Painting Triennial in 2004, Best Debut in Professional Art, Ministry of Culture of Lithuania in 2005, and more – and he gives lectures, organizes workshops, and speaks at conferences in Lithuania and abroad. These are all real facts, indisputable truths that should draw for you a portrait of the artist with a dotted line. We talked about history, facts, art critics, and clichés (unfortunately, not of graphics).
Let’s get away, if possible, from Your work and turn towards opinion... What is Your own relationship to history, historians, and theories? Listening to or reading interviews with You, one gets the impression that You choose history as a tool with which to question the existence and necessity of truth. Is that the case?..
I see history writing as a creative process that uses scientific methods of evidence. As you know, scientific knowledge in our culture is the most objective thing available to people. I have great respect for scientists for their coherent and systematic explanations of the reality around us. However, there have been other explanations of the phenomena of the world in the past: as recently as a thousand years ago, the Bible was used to explain them, and even more recently, astrology. These are simply different systems that give us a sense of security in this frighteningly unknowable world. Nowadays, most educated people choose science. In the event of the Covid pandemic, people in power probably did not consult astrologers or priests. But maybe, one day, art will seem more credible than science. Those in power could have a bunch of intelligent artists on their side to help them make decisions; they are sensitive, after all, and the decisions probably wouldn’t be the worst. I stressed the word intelligent because there is a cliché that artists are dumb. You know, they’re mostly just pretending to be ☺